|
|
Kosminiai lėktuvai
Greitai sulauksime apvalaus 50 metų kosminės eros jubiliejaus. Tačiau kaip ir prieš pusė amžiaus pagrindine kosmine transporto priemone išlieka daugiapakopė balistinė raketa.
Vis dėlto ir prieš pirmuosius kosminius skrydžius buvo keliamos idėjos dėl daugkartinio naudojimo kosminių laivų sukūrimo. Bėgant laikui raketinė technika greitai vystėsi, bet jų evoliuciją daugiausia lėmė kariniai žmonijos poreikiai, ypač siekis kuo toliau nugabenti branduolinį užtaisą. Tokiais atvejais net nebuvo prasminga svarstyti galimybę kelis kartus panaudoti tą pačią raketą. Visų pirma, ji susinaikina su užtaisu, o antra transporto savikainą nusverią užtaiso efektyvumas.
Kadangi ir dabar kosminiuose skrydžiuose kroviniai paprastai gabenami tik į vieną pusę, t.y. maršrutu Žemė kosmosas, tai transporto priemonės išsaugojimas leidžia tik sutaupyti finansus, bet ne praktiškai panaudoti ją gabenant kosminius krovinius į Žemę (išskyrus, žinoma, pačius kosmonautus). Tačiau jau praeito amžiaus 8 dešimtmetyje vienkartinių raketų naudojimas tapo didele prabanga net tokiai supervalstybei kaip JAV. O ką kalbėti apie planuojamus komercinius skrydžius į kosmosą? Ne kiekvienas turistas yra pasiruošęs plačiai atverti piniginę ir mokėti po 20 mln. dolerių už skrydį. Yra dar keletas priežasčių, vertusių ieškoti alternatyvų. Visų pirma, krintančios raketų pakopos kelia grėsme gyventojams, todėl šalia kosmodromu reikalingi milžiniškos negyvenamos teritorijos. Šiais laikais tai tampa didele našta valstybei. Antra, paleidus vienkartinę raketą ir nepavykus išvesti palydovo į orbitą, praktiškai nelieka galimybės sugrąžinti krovinio atgal į žemę. O krovinio kaina paprastai dešimtis kartų viršija pačios raketos savikainą! Trečia, artėja metas, kai krovinių srautas plūstels ne tik į kosmosą, bet ir į Žemę...
Taigi daugkartinio naudojimo kosminiai laivai pradėti kurti JAV dar praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Tai visiems žinomi Space shuttle erdvėlaiviai. Jie susideda iš pagrindinių trijų dalių: skysto kuro talpos, dviejų kieto kuro raketų ir
pačio orbitinio modulio kosminio lėktuvo, kuris iškeliamas į orbitą, o į žemę grįžta ir leidžiasi kaip paprastas lėktuvas. Iš viso buvo sukurti 5 kosminiai lėktuvai. Deja, dvi tragedijos padangėse sustabdė programos vystymąsi. Daugkartinio naudojimo kosminių laivų skrydžiai buvo atnaujinti 2005 m. liepos 26 d., kai startavo shuttle Discovery. Deja, ir šį kartą skrydis nebuvo sklandus. Sekantis skrydis planuojamas tik 2006 m. pavasarį.
TSRS atsakydama sukūrė analogišką kosminį lėktuvą Buran. Jis skyrėsi nuo JAV erdvėlaivių tuo, kad orbitinį modulį į kosmosą turėjo iškelti galinga raketa Energija. Tačiau šis projektas buvo apleistas jau po pirmojo bandomojo erdvėlaivio skrydžio.
Visiškai naujus kosminių lėktuvų tipus kuria žymūs aviacijos gamintojai komerciniais tikslais. Tai dar XX a. sukurti Mcdonald Dougles aparatai DC-X (vertikalaus pakilimo kosminis aparatas) ir X-33 (shuttle tipo). Kompanija Lockheed pristatė lėktuvą X-3, panašų į shuttle, bet neturinčio sparnų! Tačiau tikro kosminio lėktuvo, kuris pakiltų nuo žemės, kaip paprastas lėktuvas ir galėtų įskrieti į kosminę orbitą, kol kas išlieka neįgyvendinamas uždavinys. Tuo tikslu aparatas turi išvystyti 29 tūkst. km/val. greitį (pirmąjį kosminį greitį) . Greičiausi laineriai (tokie kaip jau nebenaudojami Konkord), teišvysto 3,5 tūkst. km/val. greitį. Kai kurie prototipiniai aparatai pasiekia ir 4 6 tūkst. km greitį, bet tokie varikliai, kurie galėtų dirbti tokiame plačiame greičių diapazone kaip 200-300 km/val. (kilimo metu) ir 8 km/s (įskriejimo į kosmosą metu) dar nesukurti. Todėl šiuolaikinių kosminių lėktuvų konstruktoriai dirba dviem kryptimis: tobulina kelių pakopų kosminius aparatus arba bando paleisti orbitinį modulį ne iš kosmodromo, bet iš kito aukštai atmosferoje skriejančio kito lėktuvo.
|
|
|
teka 05:19, leidžiasi 21:13
Priešpilnis iki gegužės 20 d. 
