|
|
Lietuviški žvaigždynai
Kova dėl dangaus
Senovės žmonės nakties dangų stebėjo dėl daugelio priežasčių. Visų pirma besisukantis dangaus skliautas veikė tiek kaip didelis laikrodis, matuojantis tiek paros laiką, tiek kaip kalendorius, leidžiantis nustatyti metų laikus bei svarbiausias šventes. Žvaigždės padėdavo ir orientuotis erdvėje medžiotojams, pirkliams, jūrininkams. Siekiant nepasiklysti dangaus raštuose, ryškesnės žvaigždės būdavo apjungiamos į grupes, kurių formą pavykdavo lengviau įsiminti. Taip atsirado pirmieji žvaigždynai. Kai kurių, ypač zodiako žvaigždynų pavadinimai siekia senovės Babilono ir Egipto laikus. Juos minint aptinkame Biblijoje, Homero raštuose ir kituose senovės kūriniuose. Tačiau dauguma iš šiaurės pusrutulyje matomų žvaigždynų savo pavadinimus gavo senovės Graikijoje. Klaudijus Ptolemėjus mini net 48 žvaigždynus, kurių dauguma atitinka šiuolaikinius. Graikai daugiausia į dangų sukėlė savo mitologinius herojus (Heraklį, Persėją, Andromedą, Orionas), įvairius tikrus ir mitinius paukščius bei gyvūnus. Įdomiausia, kad seniau žvaigždynai būdavo suvokiami kaip tarpusavyje susijusių atskirų žvaigždžių grupės. Todėl kildavo pagundų tarp jų įterpti dar vieną mažesnį žvaigždyną. Dar daugiau žvaigždynų pasipylė XVI-XVII a. sandūroje, kai vis daugiau europiečių keliaudavo per pietų jūras. Johanas Bajeris 1603 m. į dangų įkėlė net 12 naujų pietų pusrutulio dangaus žvaigždynų. Tarp tėra vos keletas mitologinių būtybių ( Feniksas, Pietų Hidra ), tačiau apstu to meto keliautojų atradimų (Povas, Chameleonas, Rojaus Paukštis, Indėnas). Lenkų astronomas Hevelijus 1690 m. tarp šiaurės žvaigždynų sugebėjo įkelti dar keletą naujų. Taip atsirado tokie žvaigždynai kaip Skalikai, Laputė, Žirafa ir kt. Prancūzų astronomas Nikola Luji Lakailis didele fantazija nepasižymėjo, todėl pietų pusrutulio danguje 1752 m. sužibo tokie šedevrai kaip Krosnis, Tapytojas, Aukuras, Teleskopas, Kompasas ir kt. Tuo metu žvaigždynus pradėta traktuoti kaip dangaus plotus (panašiai, kaip valstybes Žemėje), todėl užvirė kova tarp atskirų astronomų dėl savo kūrinių. Buvo bandymų dangun įkelti net istorines asmenybes: anglų karalių Karolį II, prūsų valdovą Fridrichą II ir net Napoleoną. Galų gale net buvo bandymų žvaigždynus perkrikštyti šventųjų vardais. Ir tik 1922 m. Tarptautiniame astronomų suvažiavime visiems ginčams buvo padėtas taškas, kai susitarta dėl 88 žvaigždynų ribų nuo dangaus buvo nukeliant dalį nelegalių kūrinių bei istorinės asmenybes. Visas išskyrus vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalių Joną Sobieskį.
Karališkas žvaigždynas
Po dešimtmečius trukusių varginančių kovų su Ukrainos kazokais bei Maskvos caro kariaunomis, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1676 m. vainikuotas lenkų didikas Jonas Sobieskis. Tai buvo išsilavinęs valdovas, mokėjęs 5 užsienio kalbas. Bet jo talentas labiau atsiskleidė ne politikoje ir diplomatijoje, o karyboje. Pasižymėjęs dar karuose su rusais, Sobieskis vadovavo ir kovai prieš turkus, kuriuos jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos įveikė 1673 m. ties Chotimu prie Dniestro. Išrinktas karaliumi, Sobieskis toliau tęsė kovą su turkais. Šis kovos kelias galiausiai atvedė į nemirtingumą danguje. 1683 m. 100 tūkstančių turkų ir totorių užgriuvo Austriją ir apgulė gerai įtvirtintą jos sostinę Vieną. Prasidėjus apgulčiau Vakarų pasaulis sudrebėjo, kad kritus Austrijai atsivers kelias ir į kitas krikščionių valstybes. Austrijos imperatorius ir popiežius kreipėsi į Lietuvos ir Lenkijos Respubliką pagalbos. Surinkęs 30 tūkst. kariuomenę ir susijungęs su austrų pajėgomis, Sobieskis netikėtai užgriuvo turkų stovyklą. Priešas buvo išblaškytas ir Viena išvaduota. Tiesa, Kazimiero Sapiegos vadovaujami 12 tūkst. lietuvių sąmoningai ar nesąmoningai į mūšį pavėlavo, todėl ir šlovės spinduliuose neišsimaudė. Garsas apie talentingą valdovą Sobieskį pasklido po visą Europą.
Po skambios pergalės prieš turkus, žymus lenkų astronomas Janas Hevelijus dangaus skliaute pradėjo ieškoti vietos įamžinti savo valdovą. Tokiu būdu siekta atsidėkoti ir už valstybės paramą atstatant gaisro nuniokotą observatoriją. Tačiau tik 1690 m., jau po astronomo mirties, žmonos pastangų dėka buvo išleistas jo sudarytas žvaigždžių atlasas Firmamentum Sobiescum. Šiame atlase atsirado keletas naujų, iki tol nežinomų žvaigždynų. Septyni jų tapo pripažinti kitų astronomų ir užima garbingą vietą tarp 88 dabartinių žvaigždynų.
Vienas jų Skydas. Hevelijaus atlase, o kartais ir šiomis dienomis, jis vadinamas Sobieskio skydu (Scutum Sobescian). Skydas simbolizuoja karaliaus indėlį apsaugant Europą nuo osmanų invazijos. Galima pripažinti, kad žvaigždynas sukurtas taikliai. Nors pagal savo dydį, tai tik 84 iš 88 žvaigždynų, bet jis maudosi Paukščių Take visai nebetoli Galaktikos centro. Maža to vasaros pabaigoje, rudens pradžioje šis žvaigždynas spindi neaukštai virš pietvakarių horizonto, lyg saugodamas šiaurės šalis nuo invazijos iš pietų. Surasti žvaigždyną nesunku, nes jis įsitaisęs visai šalia žemyn skrendančio Erelio galvos. Gerai įsižiūrėjus nesunkiai įžiūrima rombą primenanti skydo forma.
Skydas pro teleskopą
Plika akimi tamsią naktį žvaigždyne pavyks suskaičiuoti iki 20 žvaigždelių, tačiau pasitelkęs binoklius ar teleskopą astronomijos mėgėjas žvaigždyne ras keletą įdomių objektų. Visų pirmą, šioje dangaus dalyje pats Paukščių takas yra itin platus ir šviesus. Per porą laipsnių į pietryčius nuo Skydo betos pro optinius prietaisus matyti kelių šimtų žvaigždžių padrikasis (kartais vadinamas pusiau kamuoliniu) žvaigždžių spiečius M11. Suminis spiečiaus ryškis 6,3 mag, todėl jis yra ties galimybės įžiūrėti jį plika akimi riba. M11 skersmuo 12“, t.y. trečdalis Mėnulio pilnaties. Jame priskaičiuojama apie 400 žvaigždžių iki 14 ryškio, daugiausia baltųjų milžinių, šimteriopai šviesesnių už Saulę. Iš viso spiečiuje gali būti net iki 3000 žvaigždžių. Tikrasis spiečiaus skersmuo 18 šviesmečių ir jis nutolęs nuo Saulės sistemos net per 6000 šviesmečių. Dėl savo kiek netaisyklingos į trikampį panašios formos, M11 kartais vadinama Laukine Antimi, nes primena skrendančių ančių būrį. Šis spiečius pakankamai jaunas, jam vos 220 milijonų metų.
Per laipsnį į pietus nuo Skydo epsilon spindi dar vienas kiek blyškesnis žvaigždžių spiečius M26. Jis pabiręs 9“ dangaus plotelyje. Jo suminis ryškis 9 mag. Pro teleskopus jame galima suskaičiuoti iki 70 žvaigždžių. Spiečiaus skersmuo 22 šviesmečiai ir jis nutolęs nuo mūsų per 5000 šviesmečių. M26 dar jaunesnis, jo laikrodis terodo 89 milijonus metų. Įdomus spiečiaus bruožas santykinai maža žvaigždžių koncentraciją į spiečiaus centrą. Tai galima paaiškinti tarpžvaigždinėmis dujomis ir dulkėmis, iš kurių gimė spiečius. Galutinai dar neišsisklaidžiusi kosmose medžiaga užstoja dalį jaunų žvaigždžių.
Įdomi ir kintamoji žvaigždė Skydo R. 140 parų periodu šios geltonos žvaigždės ryškis nuo 4,9 nukrinta net iki 8,2 mag. T.y. būdama ryškiausia, žvaigždė nesunkiai matoma ir plika akimi.
Lietuviškas žvaigždynas
Netoliese Skydo spindi dar viena nedidelė žvaigždžių grupelė, kuri lietuvių astronomijos mėgėjams turėtų kelti didesnį susidomėjimą, nei kitų šalių stebėtojams. Vilniaus universiteto observatorijos direktorius Martynas Počobutas 1773 m. rugpjūčio 9 d. paskelbė atradęs naują žvaigždyną tarp Gyvatnešio ir Skydo. Stebėjimų žurnale išlikęs toks įrašas: Toje dangaus dalyje, kuri yra į vakarus nuo Gyvatnešio, mes atkreipėme dėmesį į dešimtį gražių žvaigždžių, ... imamės patikslinti jų padėtį, kad suformavus naują žvaigždyną. Sobieskio skydas, žėrintis arti ištirtųjų žvaigždžių, davė mintį, pasekus didžiuoju lenkų astronomu, pagerbti mūsų valdovą. Taigi žvaigždynas buvo pavadintas Poniatovskio Jautuku (Taurus Poniatovii) paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei. Tikriausiai, taip irgi tikėtasi karaliaus paramos observatorijai. Jautukas valdovui buvo skirtas dėl dviejų priežasčių visų pirma Poniatovskio herbe buvo ir jaučio figūra, o pats žvaigždžių išsidėstymas priminė tikrąjį Jaučio žvaigždyną (raidę V), o ypač Hiadų žvaigždžių spiečių aplink ryškiausią Tauro žvaigždę oranžinį Aldebaraną. Žurnalas su Jautuko stebėjimo duomenimis buvo išspausdintas ir įteiktas karaliui.
Kelis dešimtmečius Jautuko žvaigždyną savo žvaigždžių atlasuose piešė ir kitų šalių astronomai (Flemstydas, Lalandas, Bode ir kt). Vėliau iš istorijos pasitraukė ne tik nelaimingasis karalius bet ir visa Lietuvos Lenkijos valstybė. Užmirštas liko ir Poniatovskio Jautukas.
Iš Klaipėdos kilusio prūsų astronomo Argelanderio įžymiajame žvaigždžių atlase Uranometrija, išleistame praėjus 70 metų po Počobuto atradimo, Jautuko nebebuvo. Jis priskirtas Gyvatnešio žvaigždynui. XX a. pradžioje nubrėžus tikslias žvaigždynų ribas, Jautukas galutinai liko tik astronomijos istorijoje.
Jautukas iš arčiau
Tačiau astronomijos mėgėjams niekas nedraudžia danguje susirasti buvusį žvaigždyną. Šiuo tikslu geriausia pasitelkti ne teleskopą, o mažo didinimo plataus regėjimo lauko žiūronus. Pasinaudojus pridedamu žvaigždėlapiu, Jautuką nesunku pastebėti į rytus nuo Gyvatnešio betos. Ryškiausia Jautuko žvaigždė dabar žymima Gyvatnešio 70 (70 Oph). Ši žvaigždė yra fizinė dvinarė. Jau pro teleskopą šalia ketvirto ryškio geltonos žvaigždės 4,5““ atstumu spindi šešto ryškio oranžinė žvaigždutė. Pora sukasi dangaus šokyje 88 metų periodu. 70 Oph nėra tolima žvaigždė, ji nuo Žemės nutolusi per 16,6 šviesmečius. Dar 1855 m. buvo paskelbti įtarimai, kad aplink žvaigždes sukasi dar vienas nematomas narys, galimai planeta. Jei hipotezė būtų pasitvirtinusi, tai būtų buvusi pirmoji astrometrijos metodu atrasta kitų žvaigždžių planeta.
Keletas kitų, mažiau ryškių Jautuko žvaigždžių priklauso plačiai pabirusiam atvirajam žvaigždžių spiečiui Melotte 186 (arba Collinder 359). Kai kurioje užsienio literatūroje, šis žvaigždžių spiečius dar pavadinamas Poniatovskio Jautuku. Tai jaunas spiečius, užgimęs ne anksčiau kaip pries 100 mln. metų ir Spiečius nutolęs per 500 parsekų. Jam priklauso apie 10 narių.
Jautukas dar įdomus tuo, kad jis įbridęs į Paukščių Tako pakraštį. Taip pat žvaigždynas spindi neaukštai virš zodiako juostos. Juk kartais Gyvatnešys vadinamas tryliktuoju zodiako žvaigždynu, nes jame Saulė spindi prieš atriedėdama į Skorpioną.
Jautuką malonu stebėti dar šiltomis, bet jau pakankamai tamsiomis rugpjūčio rugsėjo vakarais, kai jis kabo virš pietvakarių horizonto.
|
|
|
teka 08:42, leidžiasi 16:01
Jaunatis iki sausio 4 d. 
