|
|
Rudosios nykštukės žvaigždžių pasaulio nevykėlės
Metalinis lietus
Atmosferos sūkuriai neša sunkius metalinius ir silikatinius garus. Sunkūs neperregimi debesys lyg tamsus šydas aptraukia visą dangų. Visur tvyro beprotiškas 2000 laipsnių karštis. Staiga pliūpteli geležinis lietus...
Tai ne ištrauka iš fantastinio apsakymo. Ir ne planetos (kaip Žemė ar Jupiteris) ateities aprašymas. Pasirodo, debesys gali plaukioti ne tik planetų atmosferose, bet ir žvaigždėse. Tačiau šios žvaigždės, gavusios rudųjų nykštukių vardą, visai nepanašios į savo stambesnes ir šviesesnes seseris.
Paslaptingieji Galaktikos gyventojai
O viskas prasidėjo dar 1975 metais. JAV astronomė Jill Tarter pasiūlė naują terminą rudoji nykštukė (angl. brown dwarf). Taip ji norėjo pavadinti objektus, kurie mažesni už smulkiausias žvaigždes, bet didesni už stambiausias planetas. Tai mažos (mažesnės nei 8 proc. Saulės masės) ir labai tamsios žvaigždės. Dabar rudosioms nykštukėms įprasta priskirti kosminius objektus, kurių masė yra tarp 10 ir 80 Jupiterio masių. Rudąsias nykštukes labai sunku aptikti. Jų branduoliuose temperatūra niekada nepakyla iki 10 mln laipsnių karščio ir neįsižiebia branduolinės reakcijos. O paviršiuje tvyro apie 3000 laipsnių karštis (Saulės išoriniai sluoksniai įkaitę iki 6000 laipsnių), išsiskiriantis dėl žvaigždutės gravitacinio traukimosi. Ir tik 1994 metais Maunt Palomaro 1,5 m skersmens infraraudonuoju teleskopu pavyko pirmą kartą nufotografuoti rudąją nykštukę, besisukančią poroje aplink raudonąją nykštukę G1 229 (Gliese kataloge) Kiškio žvaigždyne. Rudosios nykštukės paviršiaus temperatūra tesiekė 1000 K. Ji tapo pačia vėsiausia žinoma žvaigžde, tesveriančia tik kaip 20 Jupiterio planetų. 1995 metais atrastos dvi nykštukės Sietyno žvaigždžių spiečiuje
Atradę naują labai gausią kosminių objektų šeimą astronomai pradėjo sukti galvą, kaip juos klasifikuoti. Galų gale buvo įvestos net dvi naujos spektrinės klasės L ir T. Iki tol vėsiausios žinomos žvaigždės priklausė raudonoms M klasės žvaigždėms.
Atradimų virtinė
Atradus pirmąją nykštukę, atradimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Atsirado ir naujų metodų rudosioms nykštukėms identifikuoti jų spektrams charakteringos ličio linijos (tikrose žvaigždėse ličio atsargos labai greitai sudega branduolinėse reakcijose, o nykštukių gelmėse išlieka). Dėl metalų gausos ir pakankamai aukštos temperatūros, nykštukų atmosferose ir susiformuoja metaliniai debesys, nes metalai juose skalido dujų pavidalu. Įdomu, kad seni ir vėsesni rudieji nykštukai spindi ryškiau nei jaunieji jų broliai. Astronomai bando šį paradoksą paaiškinti spėdami, kad atmosferai auštant, geležiniai debesys išsilyja ir išsisklaido. O tada nykštuko šviesa netrukdomai gali sklisti į kosmoso erdves.
Taigi, Galaktikoje skrieja milijonai nedidelių lėtai smilkstančių žvaigždučių, pasmerktų lėtai mirčiai. Astronomai pasitelkę rudųjų nykštukų armiją, tariamai skrajojančią galaktikos hale (sferoide), net bandė įminti tamsiosios medžiagos paslaptį. Kaip žinia, didžioji Visatos dalis šiuolaikiniams moksliniams prietaisams yra visiška nežinomybė. Paslaptingoji medžiaga nespinduliuoja jokių mokslui žinomų bangų, ir aptinkama tik jos kuriamo gravitacinio lauko pagalba. Todėl pradėta manyti, gal trūkstama nematoma masė slepiasi daugybėje silpnai spingsinčių rudųjų nykštukų, kurie iki šiol nepatikti? Bet tokiu atveju tokių žvaigždžių turėtų būti šimtus tūkstančių kartų daugiau, nei paprastų šviečiančių žvaigždžių! Vis dėlto naujausi stebėjimai rodo, kad rudųjų nykštukių masių nepakaks nematomos medžiagos fenomenui paaiškinti.
Paslaptingoji medžiaga nespinduliuoja jokių mokslui žinomų bangų, ir aptinkama tik jos kuriamo gravitacinio lauko pagalba. Todėl pradėta manyti, gal trūkstama nematoma masė slepiasi daugybėje silpnai spingsinčių rudųjų nykštukų, kurie iki šiol nepatikti? Bet tokiu atveju tokių žvaigždžių turėtų būti šimtus tūkstančių kartų daugiau, nei paprastų šviečiančių žvaigždžių! Vis dėlto naujausi stebėjimai rodo, kad rudųjų nykštukių masių nepakaks nematomos medžiagos fenomenui paaiškinti.
XXI a. rudųjų nykštukių stebėjimai pateikė naujų siurprizų. Pasirodo, šios nedidukės žvaigždės gali turėti savo planetų sistemas. 2005 m. pradžioje, fotografuojant jauną 10-20 mln metų nykštukę Hidros žvaigždyne, pirmą kartą astronomijos istorijoje buvo nupaveiksluota ir ne Saulės sistemos planeta, skriejanti aplink šią žvaigždutę. Planeta prilygsta 5 Jupiteriams, o jos dujiniame paviršiuje tvyro net 1200 K karštis. Nors nuo 1995 m. planetos prie kitų žvaigždžių netiesioginiais metodais atrandamos vos ne kas savaitę, iki tol niekam nebuvo pavykę įžvelgti svetimos planetos pro teleskopą.
Ar Jupiteris tik planeta?
Rudosios nykštukės tėra nenusisekusios žvaigždės, lėtai gęstančios milijardus metų trunkančioje agonijoje. Ir vis dėlto nedidelis šansas nykštukui pavirsti iš bjauriojo ančiuko į gulbę yra. Yra atrasta rudųjų nykštukų, kurie pergyveno savo porininkės žvaigždės mirtį. Šios numesto planetiškojo ūko liekanos, metams bėgant gali pasitarnauti kaip papildomas kuras įsižiebiant rudojo nykštuko branduoliniam ciklui. Kas žino, galbūt po penkių milijonų metų rudąja nykštuke galėtų tapti ir mūsų Jupiteris, pasigrobęs Saulės nublokšto planetiškojo ūko liekanas! Net ir dabar Jupiterio dydis, palyginus su Žeme, kelia nuostabą. Jis net 318 karto masyvesnis už Žemę. Stebėjimai rodo, kad milžinas į kosminę erdvę išspinduliuoja dvigubai daugiau energijos, nei gauna su Saulės spinduliais.
Šis šilumos perteklius aiškinamas planetos gravitaciniu traukimusi, kurio metu atpalaiduojama energija. Mechanizmas panašus į rudojo nykštuko! Jei Jupiteris spinduliuotų daugiau energijos, o didžiausiuose palydovuose galbūt atsirastų palankios sąlygos net gyvybei užsimegzti! Todėl nenustebkite, jei kas mūsų Jupiterį kartais pavadins labai labai mažu ruduoju nykštuku.
|
|
|
teka 07:58, leidžiasi 16:10
Delčia iki lapkričio 27 d. 
