|
|
Saulės sistema
Saulės sistemos atradimas
Nuo šumerų ir egiptiečių laikų žmonės stebėjo metinį Saulės kelią dangumi, besikeičiantį Mėnulio veidą, klajojančias ryškias žvaigždes planetas, uodeguotas dangaus viešnias kometas, naktį žemėn smingančias meteorų strėles. Reguliarius šių reiškinių stebėjimus ir galime laikyti Saulės sistemos atradimu. Tiesa, iki Koperniko laikų jos sandara buvo labai paslaptinga, ir tik šis lenkų mokslininkas pastatė Saulę į garbingą vietą sistemos centrą. Kitas Naujųjų amžių šviesuolis J.Kepleris, tyrinėjo planetų orbitas. Italų mokslininkas G.Galilėjus pastebėjęs Jupiterio palydovus, Saulės dėmes, Veneros fazes ir tikriausiai Saturno žiedus, suprato, kad Saulės sistemos sandara yra žymiai sudėtingesnė. Iš tikro ją sudaro Saulė ir jos gravitacijos lauke skriejantys kūnai: planetos, jų palydovai, tūkstančiai mažųjų planetėlių asteroidų, dulkėto ledo gabalų kometoidų, nesuskaičiuojama gausybė smulkių uolienos nuolaužų meteoroidų, dulkių, pavienių molekulių ir atomų. Per visą Saulės sistemą skverbiasi Saulės elektromagnetinis spinduliavimas bei jos atmosferos tęsinys elektringųjų dalelių srautas, vadinamas Saulės vėju bei dirbtiniai, žmonijos sukurti, kosminiai aparatai.
Saulės svita
Penkias iš devynių aplink Saulę skriejančių planetų galima pamatyti plika akimi. Jos žinomos nuo seniausių laikų. Tai Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Kitos trys buvo atrastos pro teleskopus: 1781 m. anglų astronomas Viljamas Heršelis (William Herschel) atrado Uraną, 1846 m. vokietis Johanas Gale (Johann Galle) Neptūną, o 1930 m. amerikietis Klaidas Tombas (Clyde Tombaugh) Plutoną. Po to niekam nepasisekė atrasti dešimtosios planetos, nors ginčai, kad ji yra, netyla iki šiol. Vieni jos ieškojo prie pat Saulės, skriejančios dar arčiau nei Merkurijus, kiti anapus Plutono orbitos. Pastaraisiais metais netoli Saulės sistemos pakraščių atrasta nemažai smulkių planetėlių koperoidų. Tačiau jie mažesni net už Plutoną (didžiausio kūno Sednos skersmuo tik apie 1500 km), todėl planetų statuso neįgijo. Maža to, 2006 m. rugpjūčio mėn. Tarptautinė astronomų sąjunga peržiūrėjo ir Plutono statusą bei atėmė iš jo pilnateisės planetos titulą! Nuo šiol plutonas vadinamas nykštukine planeta.
Visų Saulės sistemos kūnų masė lygi 1,992x10 30 kg. Didžioji jos dalis 99,85% medžiagos sutelkta Saulėje, kuri yra sistemos centras, priverčiantis minėtus kūnus skrieti aplinkui. Saulės valdos baigiasi ten, kur jos traukos jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių traukos jėga. Tokia neutrali zona" yra maždaug už 100 000 av (1 av = 150 000 000 mln km) nuo Saulės. Saulės šviesos spindulys tokį kelią įveikia per pusantrų metų ir nebešildo. Iš čia žiūrint, Saulė būtų tik gelsvas ryškiai spindintis taškas.
Aštuonios Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes: išorines didžiąsias (Jupiterio grupė) ir vidines mažąsias
(Žemės grupė). Jupiterio grupei priklauso Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas, Žemės grupei Merkurijus, Venera, Žemė ir
Marsas. Erdvėje šias dvi planetų grupes gražiai skiria maždaug 1 av pločio asteroidų žiedas, įsiterpęs tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Čia skrieja net keliasdešimt tūkstančių mažųjų planetėlių asteroidų, kurių didžiausia 1801 m. atrasta 960 km skersmens Cerera. Planetas milžines lydi ir visa palyda didelių bei mažų gamtinių palydovų. Štai Žemė teturi vieną palydovą, Marsas du nykštukinius, Plutoną lydi vienas didelis ir du mažučiai, o apie Jupiterį (2006 m. vidurio duomenimis), skriejo net 63 palydovai, Saturną 56, Uraną 27 ir Neptūną 13 palydovų.
Visos planetos skrieja aplink Saulę jos sukimosi kryptimi, o jų orbitų plokštumos artimos Saulės pusiaujo plokštumai. Tai byloja apie vieningą Saulės ir jos planetų susidarymo mechanizmą. Manoma, kad Saulė su visa savo palyda susidarė prieš 5 milijardus metų iš besisukančio kosminių dujų ir dulkių debesies. Šią hipotezę patvirtina pastaruoju metu randami paplokšti dujų ir dulkių diskai, gaubiantys dar tik įsižiebiančias žvaigždes.
Panašiai kaip planetos juda dauguma kosminių uolų, arba asteroidų. Kas kita kometos: jos raižo Saulės valdas įvairiausiomis kryptimis. Negana to, kometos lekioja labai ištęstomis orbitomis: kai kurios nutolsta nuo Saulės net keliasdešimt tūkstančių astronominių vienetų. Tiesa, iš tokio atstumo Saulė dar pajėgia susigrąžinti jas atgal. Spėjama, kad iš visų pusių Saulės sistemą gaubia sferiškas kometoidų telkinys Orto debesis. Galimas dalykas, iš kaimyninių žvaigždžių Saulė atrodytų tarytum apgaubta ledinio rūko.
Ar didelės Saulės valdos?
Saulės šviesa nykštukinę planetą Plutoną pasiekia per 5,5 valandos. Artimiausios žvaigždės Centauro Proksimos spinduliai iki mūsų keliauja 4,2 metų. Vadinasi, iki šios žvaigždės 3350 kartų toliau negu nuo vieno Saulės sistemos krašto iki kito. Stebint iš šios žvaigždės, Saulės sistemos kampinis skersmuo būtų ne ką didesnis už vieną lanko minutę. Štai kodėl net pro didžiausius pasaulio teleskopus ir dabar dar sunku įžiūrėti planetas prie kitų žvaigždžių.
Saulės sistema dvigubai jaunesnė už Paukščių Tako galaktiką, kurios narys ji yra. Saulė viena iš 250 milijardų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių. Kartu su savo planetomis ji skrieja aplink Galaktikos centrą, nutolusi nuo jo 28 000
šviesmečių. Lėkdama 220 km/s greičiu, vienam ratui ji sugaišta 230 milijonų metų. Šis laikotarpis vadinamas galaktiniais metais. Galima sakyti, kad Saulės sistemai sukako vos dvidešimt vieneri galaktiniai metai.
Kosminiai aparatai yra aplankę aplankė aštuonias iš devynių Saulės planetų (išskyrus Plutoną), tyrė jų atmosferas, fotografavo paviršius ir palydovus. 12 astronautų 1969 1972 m. vaikščiojo Mėnulio paviršiumi. Iš arti fotografuoti keli asteroidai (Ida, Erotas ir kt.) ir kometos branduoliai (Halio, Temple 1 ir kt.). Robotai rieda Marso paviršiumi, leidžiasi į Venerą, Jupiterio debesis (Galileo), Saturno palydovą Titaną (Cassini). Jau projektuojamos nuolatinės gyvenamos bazės Mėnulyje, ilginant skrydžių orbitinėse stotyse trukmę, rengiamasi pilotuojamam skrydžiui į Marsą, ruošiamasi paleisti aparatą ir į tolimiausią planetą Plutoną. Keli kosminiai aparatai (Pioneer ir Voyager) jau skrieja toli anapus Plutono link tolimųjų žvaigždžių. Jeigu kosminių tyrimų tempai nesulėtės, prasidėjęs tūkstantmetis turėtų tapti Saulės sistemos įsisavinimo epocha.
Įdomūs faktai apie Saulės sistemą:
Romėnai matomas plika akimi planetas, Saulę ir Mėnulį siejo su dievais ir savaitės dienomis:
Saulės diena - sekmadienis;
Mėnulio pirmadienis;
Marso antradienis;
Merkurijaus trečiadienis;
Jupiterio ketvirtadienis;
Veneros penktadienis;
Saturno šeštadienis.
Įdomu, kad kai kuriose kalbose išlikę romėnų mitų atgarsiai. Štai anglų kalboje ir dabar naudojami tokie dienų pavadinimai kaip Sunday (Saulės diena), Monday (Mėnulio diena), Saturday (Saturno diena).
Venera apie savo ašį sukasi priešinga kryptimi nei visos kitos Saulės sistemos planetos t.y. iš rytų į vakarus.
Mokslininkai, ieškodami gyvybės kitose planetose, daugiausia vilčių sieja su Marsu, turinčiu sušalusio ledo bei retutę atmosferą, Jupiterio palydovu Europa, po kurio lediniais šarvais turėtų tyvuliuoti ištisas vandenynas, bei Saturno palydovu Titanu, apsigobusiu tiršta metano prisotinta atmosfera.
Aukščiausias kalnas yra Marse. Užgesęs Olimpo vulkanas iškyla net į 27 km aukštį virš vidutinio Marso paviršiaus.
Jupiteris iš tiesų vertas romėnų vyriausiojo dievo vardo jo masė net 2,5 karto viršija visų kitų planetų masę kartu sudėjus! Tačiau prieš Saulę ir jis atrodo kaip nykštukas mūsų žvaigždės masė didesnė daugiau nei tūkstantį kartų nei Jupiterio.
Jupiterio palydovas Ija pasižymi dešimtimis veikiančių vulkanų, kurių galingumas viršija žemiškuosius analogus.
Kiekvienas matęs žieduotojo Saturno nuotraukas. Bet blyškūs žiedai puošia taip pat ir Jupiterį, Uraną bei Neptūną.
Visi 27 Urano palydovai pavadinti Šekspyro kūrinių herojų vardais.
Dydžiu ir mase Plutoną lenkia net 7 planetų palydovai: Žemės Mėnulis, Jupiterio Ganimedas, Kalista, Ija ir Europa, Saturno Titanas ir Neptūno Tritonas. Ganimedas savo dydžiu lenkia net Merkurijų, todėl skriedamas savarankiškai neabejotinai būtų laikomas planeta.
Prieš gerą dešimtmetį mokslininkams buvo žinoma viena planetų sistemą Visatoje t.y. Saulės sistema. Dabar (2006 liepos mėn.) yra atrastos net 200 žvaigždžių, apie kurias skrieja viena ar kelios planetos! Tiesa, šiuolaikinė technika dar neleidžia sumedžioti mažesnių nei Neptūno dydžio planetų, bet netrukus turėtų būti aptiktos ir Žemės tipo planetos.
Literatūra:
A.Ažusienis ir kt. Astronomija. V., 2003 m.
Z.Sviderskienė. Planetos, žvaigždės, galaktikos. V., 2002 m.
A.Juška. Saulės šeima. V., 1985 m.
|
|
|
teka 07:23, leidžiasi 18:52
Jaunatis iki spalio 7 d. 
