|
|
Ar krenta iš dangaus akmenys?
Dievų dovanos ir bausmės
Tai, kad iš dangaus retsykiais krinta akmenys, žmonės pastebėjo labai seniai. Dar XVI a. pr. Kr. valdęs hetitų karalius tarp savo brangenybių kruopščiai saugojo juodą geležies gabalą, kaip atsiųstą jam iš dangaus dievų. Romos filosofas Plinįjus Vyresnysis I a. kalbėjo apie iš dangaus byrėjusią vilną, kraujo lietų, plytgalių ar net geležies gabalų krušą. Romos istorikas Livijus rašė, kad 654 m. pr. Kr. akmenys iš dangaus krito į Romą. Plutarchas I a. stebėjosi, kodėl dangų skrodžiantys "ugnies meteorai" atrodo kur kas didesni už žemėn nukritusius akmenis. Taigi senovės išminčiai suvokė ryšį tarp nukritusių iš dangaus akmenų ir šviesių brūkšnių dangaus skliaute. Tik jų kilmė buvo interpretuojama skirtingai: vieni samprotavo, kad į Žemę krinta planetų nuolaužos, kiti tikino, kad žemėn krinta tai, ką anksčiau yra pakėlęs vėjas.
Kosminių kataklizmų aidą galime aptikti ir senovės mitologijoje. Tikriausiai pamenate senovės graikų mitą apie Faetoną, kuris įsigeidė pasivažinėti Saulės dievo Helijo vežimu, tačiau nepajėgė suvaldyti jo žirgų. Romėnų poetas Ovidijus, taip atpasakoja senovėje įvykusią katastrofą: Kaukazo, Mažosios Azijos, Dinarų, Alpių, Apeninų kalnų šlaituose užsidegė
miškai, liepsnojo upių pakrantės, garavo ir net užvirė vanduo Gange, Done, Dunojuje, Reine, Ronoje, Oronte, Nilo žemupyje. Buvo nuteriotos ištisos tautos. Išdegė ir virto dykuma Libų žemė. Mitą galima būtų laikyti fantastišku senovės žmonių prasimanymu, jeigu Libijos dykumoje ir Vakarų Egipte nebūtų randama išsilydžiusių iš smėlio stiklo gniutulų. Tarp jų pasitaiko ir sveriančių vieną kilogramą. Šitoks stiklas vadinamas lešateljeritu. Jis išsilydo, jeigu smėlis įkaista daugiau kaip 1710 °C.
Galbūt šis stiklas susidarė Žemei susidūrus su dangaus kūnu? Tai primena Tunguskos katastrofą, tik kur kas didesnio masto.
Karelų ir suomių nacionaliniame epe maišosi kamuolinio žaibo ir kritusio į ežerą meteorito vaizdiniai. Keturiasdešimt septintoje giesmėje apie Kalevalą giedama, kad danguje praplyšo skylės, oras kibirkščiavo ir žiežirba lėkė kiaurai debesis. Kai ugnis įkrito į ežerą, šis putojo ir audringai iš krantų veržės.
Senovės lietuvių pasakojimai apie supykusį Perkūną, danguje ritinėjantį ir trankantį akmenis, taip pat galėjo būti sukurti nukritus akmenims iš dangaus. Galimas daiktas, kad ir aitvaro vaizdinys susijęs su danguje žybsinčiais meteorais.
Istorijos šaltiniuose seniausiais meteorito kritimas aprašytas 2133 m.pr.Kr. kinų metraščiuose. Seniausiais išlikęs meteoritas nukrito 861 m. Japonijoje. Seniausias dangaus akmuo, aprašytas Europos metraščiuose, rastas 1492 m. šalia Ensisheimo (Prancūzijoje).
Nukritę iš dangaus akmenys buvo labai vertinami ir net garbinami. Pavyzdžiui, manoma, kad šventajame musulmonų mieste Mekoje ant Kaabos šventyklos sienos pritvirtintas Juodasis akmuo yra meteoritas. Panašus akmuo buvo saugomas Artemidės šventykloje Graikijoje. Meteoritų rasta actekų piramidėse ir kilmingųjų indėnų kapuose.
Iš kur danguje akmuo???
Paradoksalu tai, kad nors yra daug gerai žinomų "dangaus akmenų", kartais net grandinėmis prirakintų, kad nenulėktų atgal į dangų, oficialiojo mokslo autoritetai nė už ką nesutiko jų pripažinti.
Paryžiaus mokslų akademija 1772 m. paskelbė garsiojo chemiko A.Lavuzjė pasirašytą dokumentą, kuriuo teigiama, kad "akmenys negali kristi iš dangaus, nes ten jų nėra". Manyta, kad Žemę gaubianti erdvė yra visiškai tuščia, arba ją užpildo nematerialus eteris, kuris netrukdo planetų judėjimui. 1790 m. Prancūzijoje lyg tyčia nukrito meteoritas, kurį savo akimis matė daug miestiečių. Kai apie neeilinį įvykį meras pranešė Paryžiaus mokslų akademijai, akademikas K.Bertole pareiškė, jog liūdna, kad municipalitetas rašinėja visokias pasakėles.
XVIII a. pabaigoje dar gyvavo Aristotelio laikų nuomonė, kad meteoritai susidaro atmosferoje ir nukrinta, neatlaikę savo svorio. Spėliota, kad tai yra "perkūno akmenys", apsvilinti žaibų. Juk iš dangaus kartais krenta kiaušinio dydžio ledinės krušos gabalai? Ore visada būna dulkių, audros metu tvykstelėjęs žaibas galbūt iš dulkių tumulo suvirina akmenį? O
gal meteoritus svaido ugnikalniai? Islandijoje ar Italijoje griaudėjantys vulkanai gali švystelėti kokį aprūkusį akmenį, pavyzdžiui, į Prancūziją.
Kaip tik tuo metu vokiečių fizikas E.Chladnis, kruopščiai ištyręs Sibire ir Argentinoje rastus keistus akmenis, pradėjo įrodinėti, kad jie negalėjo susidaryti Žemėje natūralių geologinių procesų metu ir yra kosminės kilmės. Tačiau kai 1792 m. Chladnis apie tai parašė savo knygoje. Dauguma jo kolegų pavadino darbą kvailyste, neverta netgi kritikos.
1803 m. balandžio 26 d. mažame Leglio miestelyje Normandijoje vidury dienos iškrito gausi (apie 2500) meteoritų kruša. Paryžiaus mokslų akademija, norėdama nuraminti visuomenę ir visiems laikams nutildyti kalbas apie "dangiškuosius akmenis", pasiuntė į Leglį fiziką Ž.Bio. Pastarasis grįžo su gausia įrodymų kolekcija, ir akademikams teko patikėti jog akmenys gali kristi iš dangaus. Bet kai 1807 m. gruodžio mėnesį Konektikuto valstijoje, JAV, nukrito keli akmens gabalai ir du profesoriai išsamiai pakomentavo unikalų įvykį laikraščiuose, trečiasis JAV prezidentas T.Džefersonas, į tai pareiškė: "lengviau patikėti, kad du profesoriai meluoja, negu sutikti, kad akmenys gali kristi iš dangaus".
Pradėjus tyrinėti meteoritus laboratorijose, tokie egzotiški spėliojimai nepasiteisino. Jaunas britų chemikas E.Hovardas XIX a. pradžioje neginčijamai įrodė, kad iš dangaus nukritę akmenys panašūs vienas į kitą, bet labai skiriasi nuo žemiškų uolienų. Jo, o taip pat E.Chladnio tyrimai vertė pripažinti, kad meteoritai susiję su "krintančiomis žvaigždėmis". Tačiau Chladnio tyrinėtas Sibiro akmuo oficialiai buvo pripažintas meteoritu tik 1902 m., t.y. praėjus 131 metams nuo jo radimo.
Parengta pagal:
1. Z.Sviderskienė. Akmenys iš dangaus? Nesąmonė. - Lietuvos aidas, 1995.
2. R.Gailius. Lietuvos meteoritiniai krateriai. 1998.
|
|
|
teka 05:19, leidžiasi 21:13
Priešpilnis iki gegužės 20 d. 
