|
|
Meteoritai iš arčiau
Pasaulio muziejuose tėra tik keletas tūkstančių meteoritų - kietų meteoroidų liekanų, praskriejusių Žemės atmosferą ir nukritusių ant paviršiaus. Kadangi jie pradėti rinkti tik prieš 200 metų, lyg ir nemažai. Tačiau, lyginant su kosminių palydovų duomenimis, kad į Žemę kasdien krinta tūkstančiai tonų meteorinės medžiagos, - kiekis labai nedidelis. Taip pat visų pirma todėl, kad kosminės dulkės ir smulkios nuolaužos skrosdamos atmosferą įkaista, lydosi ir išgaruoja. Apskaičiuota, kad meteoroidui įlėkus į atmosferą 12 km/s greičiu, netenkama 80-90 proc. pradinės masės. Jei greitis dvigubai didesnis, lieka vos 1 proc. pradinės masės. Žinoma, tai priklauso ir nuo meteoroido vidutinio tankio bei sandaros. Žemės paviršių pasiekia tik tie kūnai, kurių pradinė masė didesnė kaip 1 kg. Kita priežastis - dauguma meteoritų krinta į jūras ir vandenynus, miškus ir kalnus, negyvenamas dykumas, ašigalių ledynus ir t.t. Trečia, toli gražu ne kiekvienas sugeba atpažinti meteoritą tarp lauko akmenų. Dar viena priežastis - ne visi meteoritai vienodai patvarūs: vieni sutrupa į daugybę smulkių gabalėlių dar lėkdami atmosferoje, kiti suyra Žemės paviršiuje, veikiant vėjo ir lietaus erozijai. Ir pagaliau, - dalis kosmoso svečių užpustomi sniegu, užnešami dulkėmis, įšalą ledynuose ir t.t.
Patys didžiausi meteoritai guli ten, kur nukrito. Pavyzdys - Hobos meteoritas, 1920 m. rastas Namibijos šiaurėje netoli Grutfonteino miesto. Jo masė 66 t, ilgis 2,7 m, aukštis virš grunto - 0,9 m. Bakubiritos akmuo Meksikoje sveria 27 t. Juos lanko turistai kritimo vietoje. Didžiausias muziejinis meteoritas į Niujorką 1897 m. atgabentas laivu iš Grenlandijos. Jo masė - apie 34 t. Eskimai apie jį žinojo nuo 1818 m. Atsiskėlę gabalų, darydavosi iš jo peilius ir harpūnų antgalius. Vienas didžiausių iš suskilusių meteoritų buvo ir Sichote Alinio meteoritas, 1947 m. Primorės krašte 4-5 km aukštyje suskilęs į daugybę skeveldrų. Surinkta 23 t jo gabalų.
Ilgiausiai užsibuvęs "svečias iš dangaus" 1952 m. rastas Švedijoje: jis pragulėjo žemėje 463 mln. metų.
Meteoritai skirstomi į tris pagrindines grupes: geležiniai (sideritai), geležiniai akmeniniai (siderolitai) ir akmeniniai (aerolitai). Visi jie turi tam tikrų specifinių požymių, pagal kuriuos net labai seniai nukritusius meteoritus
 galima atskirti nuo žemiškų uolienų.
Kiek meteoritų rasta Lietuvoje? Pirmasis 1877 m. birželio 17 d. nukrito Panevėžio apskrityje Juodžių kaime. Šio akmens gabalai atsidūrė Čikagos, Londono, Paryžiaus ir Vienos muziejuose. Antrasis 1908 m. gegužės 25 d. nukrito Akmenės
apylinkėse. Šio maždaug 1 kg masės meteorito likimas nežinomas. Trečiasis 1929 m. vasario 9 d. nukrito Anykščių rajone: 11 jo gabalų surinko Andrioniškio valsčiaus ūkininkai. Jų suminė masė 3,86 kg. 1933 m. vasario 1 d. 35-40 km į pietus nuo Andrioniškio nukrito kitas - Žemaitkiemio meteoritas. Surinkta 20 gabalų, iš viso apie 42 kg. Abu pastarieji meteoritai akmeniniai. Saugomi Geologijos muziejuje Vilniuje. Sprendžiant pagal kritimo vietą ir laiką, abu jie priklausė tam pačiam kosminiam kūnui.
Jeigu manote, kad jums nusišypsojo laimė ir radote meteoritą Lietuvoje - kreipkitės į Molėtų observatorijos specialistus dėl jų ekspertizės. Nuo 2003 m. žmonės davė ištirti 6 pavyzdžius. Deja, nė vienas nebuvo pripažintas svečiu iš kosmoso. Rašykit, siųskit nuotraukas ar pavyzdžius mao@astro.lt, tel. 8 610 40229. Astronomai pažada pavyzdžius grąžinti! :)
|
|
|
teka 05:19, leidžiasi 21:13
Priešpilnis iki gegužės 20 d. 
