|
|
Senovės lietuvių dangaus dievai
Dangus
Dangaus skliautą mūsų proseneliai įsivaizduodavo tvirtą, galbūt akmeninį. Anot sakmių, danguje esama ir geležinų tiltų. Skliautu dviračiu vežimu važinėja dievas Perkūnas ir kitos mitinės esybės. Tačiau dangaus sfera iš esmės priklauso Dangaus Dievui. Senovės indoeuropiečių sakmės sako, kad tada Dievas apskritai tapatintas su švytinčiu skliautu (todėl iki šiol panačiai skamba žodžiai diena ir dievas), ir tik vėliau buvo suasmenintas. Dar ilgai po krikščionybės įvedimo išliko dangaus kaip tabu pėdsakai: pasak tautosakos, nei į dangų, nei į dangaus kūnus negalima rodyti pirštu, kitaip pirštas gali nudžiūti, nupūti arba į žmogų trenksiąs žaibas. Jei netyčia parodoma, tai reikia pirštą kąsti iki kraujo - tada nieko blogo neatsitiks.
Saulė
Saulė danguje ir mariose gyvenanti deivė. Keliaudama per dangų auksiniu vežimu, o per marias laiveliu, Saulė formuoja dienos ir nakties ciklą. Saulės kelionė aukštyn siejama su gyvybinių galių augimu, o judėjimas žemyn su nykim; saulėlydis suprantamas kaip laikas, kai atidaromi vartai į mirusiųjų pasaulį. Naktį praleidusi mirusiųjų pasaulyje (po žeme arba mariose), rytą Saulė vėl simboliškai atgimsta; analogiškas yra mitinis žmogaus atgimimo ir persikūnijimo ciklas.
Saulės kultas baltų religijoje artimai susijęs su Perkūno kultu; mitinės jų funkcijos iš dalies sutampa (ugnis ir vanduo, gyvybė ir mirtis, mirusiųjų kelionė į dausas).
Tačiau verta paminėti, kad senovės latviai Saulę labiau garbinę, nei lietuviai ir prūsai. Kai kurie šaltiniai teigia, kad XIII a. lietuviams ji iš vis buvęs tik įkaitęs metalo luitas (!).
Mėnulis
Dievas, susijęs su jaunyste ir sveikata, laime ir turtu. Iki XX a. vidurio Pietų Lietuvoje Mėnulis buvo vadinamas tiesiog Dievaičiu. Kintančios mėnulio fazės (jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia) išreiškia vis kitas dievo Mėnulio teikiamas vertybes: jaunystę arba senatvę, gimimą arba mirtį, augimą arba nykimą. Ypatingą statusą turi jaunas Mėnuo, į kurį buvo kreipiamasi prašant sveikatos. Stojus jaunam mėnuliui buvo einama prie gydančių šaltinių. Mėnulio pilnatis simbolizuoja turtų ir gėrybių gausą, namų pilnatvę.
Mėnulis siejamas su laime, likimu, mirusiųjų pasauliu, tai rodo ypatingą Mėnulio svarbą lietuvių religijoje.
Aušrinė
Jaunystės, grožio ir meilės deivė. Aušrinė (planeta Venera) glaudžiai susijusi su vandens sfera; pusę laiko praleidžia danguje, o kitą pusę mariose. Sveikatą ir grožį teikianti Kupolių (Joninės) rasa suprantama kaip Aušrinės ašaros arba jos perlų karoliai. Įtempti Aušrinės santykiai su savo motina - dienos deive Saule. Nors Aušrinė ir pakuria ugnį užtekančiai Saulei, tačiau Saulė pavydi Aušrinei grožio. Dėl Aušrinės grožio ją pamilsta Mėnulis, atsiskirdamas nuo Saulės dėl to Perkūnas jį kardu padalina per pusę.
Kitos dievybės
Be Veneros, su dievybėmis buvo sutapatintos ir kitos planetos, tačiau apie jas mūsų laikus pasiekė mažiau patikimų duomenų. Manoma, kad Jupiteris vadintas Indraja, Saturnas - Sėlija arba Mažąja Žvėryne, Marsas - Žiezdre arba Didžiąja Žvėryne, Merkurijus - Vaivora. Įdomu, kad Venera, kai ji būdavo matoma vakarais, buvo vadinama kita Saulės dukra - Vakarine. Tikriausiai, senovės baltams atrodė, kad Aušrinė ir Vakarinė tai du skirtingi dangaus šviesuliai. Vienoje pasakoje Saulės dukra vadinama net pati Žemė. Galbūt kai kurie įžvalgesni žyniai spėjo, kad Žemė toks pat dangaus kūnas, kaip ir kitos planetos?
Vienas svarbiausių dangaus dievų buvo ir audrų dievas Perkūnas, žemės vaisintojas. Šis rūstus, barzdotas dievas važinėdavo po dangų ugninias ratais arba jodavo ugnies žirgu vienoje rankoje laikydamas žaibus, kitoje - akmeninį kirvį. Vienas svarbiausių prūsų dievų buvo ir šviesos dievas Svaikstikas (Žvaigždikas), taip pat jojantis šviesos žirgu.
Senovės žmonės personifikuodavo (suteikdavo žmogiškų savybių) ne tik dangaus kūnus, bet ir kitus reiškinius. Saulės tekėjimo deivė buvo vadinama Aušra (Auska, Brėkšta), vakaro sutemų deivė - Zlėja (Bezlėja). Keturių pasaulio šalių vėjai taip pat turėjo savo dievus.
|
|
|
teka 05:19, leidžiasi 21:13
Priešpilnis iki gegužės 20 d. 
