|
|
Šiuolaikinė pasaulio samprata
Kokiame pasaulyje mes gyvename?
Kiekviena epocha turi savą pasaulio sampratą. Pasaulį galime interpretuoti subjektyvios sąmonės požiūriu, remdamiesi tuo, ką tikime; galime jį aiškinti mokslo požiūriu, remdamiesi tuo, ką apie jį žinome. Šių pažiūrų visuma yra vadinama paradigma. Paradigma yra tam tikras realybės modelis, baigtinė sistema; ją susikuriame tam, kad suvoktume, kas mums svarbiausia, ir išsiaiškintume, kokiems dėsniams paklūsta pasaulis.
Kartkartėmis vis atsirasdavo tokių veikalų, kurie priversdavo šią paradigmą keistis. Štai kelios tokios knygos: Aristotelio Fizika", Ptolemajo Almagestas", Niutono veikalai, Franklino Elektra", Lavuazjė Chemija", Lajelio Geologijos pagrindai", Darvino Rūšių atsiradimas". Šie darbai ne tik praturtino pasaulio pažinimą, jie pakeitė pačią būties sampratą.
Naujas religinės minties paradigmas nustatė Augustinas, Tomas Akvinietis ir Martynas Liuteris. Šių mąstytojų veikalai iš esmės pakeitė žmonių savimonę ir santykio su Dievu supratimą.
Gamtos mokslų srityje perversmas įvyko tada, kai Ptolemajo geocentrinę sistemą pakeitė Koperniko heliocentrinė sistema, o Aristotelio fiziką Niutono fizika.
XIX amžiaus fizikai vadovavosi absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sampratomis, kurios susiformavo dar senovės Graikijoje. Šios sampratos yra mums įprasto pasaulio suvokimo pamatas, todėl sunku įsivaizduoti, kad tikrovė reikštųsi kokiu nors kitu būdu. Naujos pasaulio sampratos pagrindams padėti prireikė trijų šimtų įtempto mokslinio darbo metų.
Mikalojus Kopernikas (1473-1543 m.) iškėlė mintį, kad Žemė sukasi aplink Saule, o ne priešingai.
Johanas Kepleris (1571-1630 m.) įrodė, kad planetos juda elipsėmis, o ne apskritimais.
Galilėjas Galilėjus (1564-1642 m.) įrodė, jog kūnų kritimo į žemę pagreitis nepriklauso nuo jų masės.
Šių mokslininkų išvados stebėjimų rezultatas. O Izaokas Niutonas (1642 1727 m.) pradėjo skaičiuoti. Jo Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai", išleisti 1686 m., suteikė traukos jėgai matematinę išraišką. Pagaliau žmonės išmoko apskaičiuoti dangaus šviesulių judėjimą. Niutono teorija pasirodė esanti naudingesnė negu visa krūva stebėjimo duomenų, kadangi jo mechanika turėjo kur kas gilesnę prasmę. Kai jau žinoma traukos jėga ir išsiaiškintos pradinės sąlygos, galima bandyti apskaičiuoti ir kai kuriuos būsimus reiškinius. Niutono teorija suteikė galimybę numatyti visatos ateitį, kai žinoma jos dabartinė būklė ir veikiančios jėgos.
Einšteino revoliucija
Dvidešimtame amžiuje prasidėjo nauja mokslo revoliucija. Alberto Einšteino darbuose visa fizika apsivertė aukštyn kojomis, o kartu su ja ir visatos samprata. Naujosios fizikos pagrindai yra reliatyvumo teorija ir vėliau sukurta kvantų teorija. Jos suformavo visiškai naują tikrovės supratimą.
Albertui Einšteinui pavyko atskleisti kai kurias kosmoso paslaptis, jis iš naujo perrašė gravitacijos teoriją. Taip baigėsi klasikinės fizikos era. Einšteino darbai padėjo suvokti istorijos dėsnius ir visatos lemtį. Jo teorijos priartino branduolinės energijos, atominės bombos, kelionių į kosmosą, radarų, lazerio spindulių ir atominių laikrodžių erą. Jis revoliuciniu būdu atnaujino laiko, erdvės ir judėjimo sampratas. Einšteinas, be abejo, yra vienas genialiausių visų laikų mokslininkų.
Einšteinas iškėlė paprastą klausimą: kas įvyktų jeigu objektai judėtų šviesos greičiu?
Atsakydamas į klausimą Einšteinas įrodė, kad stebėtojas kartu yra ir vykstančio proceso dalis. Jis sakė, jog teorijos yra nevaržomo žmogaus proto kūriniai". Jeigu jūs nejudėdami stovite paplūdimyje, tai matote banguojantį vandenį. Jeigu jūs sėdite valtyje ir judate kartu
su bangomis, tai nematote bangų judėjimo, o tiktai tiesią liniją. Abu teiginiai yra teisingi. Einšteinas parodė, kad tikrovė yra būtent tokia. Mums gali atrodyti, kad mes esame ramybės būsenoje, tačiau iš tikrųjų mes judame. Suvokimas, kad nejudame, tėra iliuzija. Mes gyvename ant besisukančio rutulio, kuris keliauja orbita aplink Saulę nepaliaujamai kintančioje visatoje. Tai, kad mes judame, turi įtakos ne tik mūsų tikrovės supratimui, bet ir pačiai tikrovei.
Sakome: Traukinys atvyko septintą valandą". Ką tai iš tikrųjų reiškia? Tik tiek, kad kai traukinys įriedėjo į stotį, mano laikrodžio rodyklės rodė septynis ir dvylika. Praktiškais sumetimais taip tvirtinti, žinoma, patogu. Tačiau kai susiduriame su dideliais atstumais, turime nepamiršti, kad šviesa keliaudama kiek vėluoja. Šviesai reikia 2,5 sekundės, kad ji iš Mėnulio atkeliautų iki Žemės. Kai žvelgiame į dangų, mes matome Mėnulį, tačiau ne tokį, koks jis yra dabar, bet tokį, koks jis buvo prieš 2,5 sekundės. Mes žvelgiame ne į dabartį, bet į praeitį.
Dabar įsivaizduokime, kad esame traukinyje, važiuojančiame 60 km per valandą greičiu. Kitais bėgiais iš paskos 70 km per valandą greičiu važiuoja kitas traukinys. Taigi jis juda 10 km per valandą greičiau.
Tai teisinga kalbant apie traukinius, tačiau visai netinka kalbant apie šviesą. Nepriklausomai nuo to, kaip greitai mes keliaujame, šviesa visada sklinda 300 000 km per sekundę greičiu. Vadinasi, net jeigu judėtume greičiu, prilygstančiu pusei šviesos greičio, šviesa mus pasiektų 300 000, o ne 150 000 km per sekundę greičiu.
Iš šio teiginio sekė neįtikėtinos išvados. Tam, kad šviesos greitis išliktų pastovus visose atskaitos sistemose, erdvės ir laiko matavimų rezultatus, gautus vienoje atskaitos sistemoje, reikia transformuoti, kai pereinama į kitą atskaitos sistemą. Dėl šių transformacijų pasireiškia neįprasti efektai. Pvz., kūnas susitraukia. Negana to, laikas taip pat ne visur vienodas. Jis irgi priklauso nuo kūno judėjimo greičio, nuo to, kieno atžvilgiu jis juda. Einšteinas parodė, kad kuo labiau kūno greitis priartėja prie šviesos greičio, tuo lėčiau eina laikas. Absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sampratų jau nebepakako jas pakeitė reliatyvumo teorija. Taigi galime daryti išvadą, kad ir ekvatoriuje laikrodis-švytuoklė eis kiek lėčiau, kad ir nežymiai, negu toks pat laikrodis, padėtas poliuose, kitoms sąlygoms esant vienodoms.
Šią specialiąją reliatyvumo teoriją Einšteinas išplėtojo, sukurdamas bendrąją reliatyvumo teoriją, kuri pakeitė Niutono gravitacijos teoriją.
Einšteinas parodė, kad visata turi baigtinį energijos kiekį. Jei ką nors susprogdinate arba sudeginate, visatos energijos tai nepadidina, tiesiog daiktai pereina iš vieno būvio į kitą. Energijos kiekis visatoje visuomet išlieka tas pats. Energija yra susitelkusi masėje, kūnuose. Energija yra materija, o materija tai energija. Iš šios sampratos Einšteinas išvedė savo garsiąją formulę E = mc2. Bendroji reliatyvumo teorija paaiškina įvairius visatoje vykstančius reiškinius: kodėl žvaigždės skleidžia šviesą, kaip ją nukreipia traukos jėga, kaip yra išlenkta erdvė ir kaip plečiasi visata. Einšteinas rašė: Taigi aš manau, jog įsitikinimas, kad grynoji mintis gali perprasti realybę (kaip kad svajojo senovės mąstytojai), tam tikra prasme yra teisingas".
Einšteino darbai stebina apskaičiavimų grožiu, jų netikėtu grakštumu. Be jokių nuorodų į kitų mąstytojų darbus, beveik visai jų nestudijavęs, Einšteinas, regis, taip lengvai ir paprastai sukūrė lygtis, kurios priartino žmoniją prie Senio", kaip jisai vadino Dievą, paslapčių.
Iš ko sudaryta materija?
Einšteinas nepripažino kvantų teorijos, nors pats savo darbais nutiesė jai kelią. Jis rašė: Kvantinė mechanika, žinoma, įspūdinga. Tačiau vidinis balsas man sako, kad tai dar nėra tikras dalykas. Ji daug ką pasako, tačiau nepriartina mūsų prie Senio paslapties. Kaip ten bebūtų, esu tikras, kad tai anaiptol ne lošimas kauliukais".
Kvantų teoriją pirmasis suformulavo vokiečių fizikas Maksas Plankas 1900 m. Ji neturi jokio ryšio su ankstesne fizika. Reliatyvumo teorija operuoja labai dideliais skaičiais, o kvantų teorijai rūpi labai maži dydžiai. Ji nagrinėja reiškinius, vykstančius atomo viduje. Senovės graikų filosofas Demokritas tvirtino, kad materija yra sudaryta iš atomų smulkiausiųjų visatos dalelių. Mokslininkai vadovavosi tokia atomo samprata tol, kol buvo atrastos už atomą smulkesnės dalelės. Paaiškėjo, kad šios dalelės juda netvarkingai ir nepaklūsta jokiems dėsniams. Jau buvo įrodyta, kad šviesa tai ir elektromagnetinė banga, ir dalelių rinkinys. Taigi atsirado nauja mįslė materijos sandara. Šią problemą gerai nusako Heizenbergo neapibrėžtumo principas, Buvo įrodyta, kad eksperimentiškai šių dalelių elgesys nėra visai neprognozuojamas. Tačiau Heizenbergas parodė jog ši problema toli peržengia laboratorijų sienas: materija pati savaime yra labai netikras dalykas. Teko atsisakyti bet kokių absoliučių sampratų.
Nors reliatyvumo teorija ir kvantų teorija aiškina skirtingas tikrovės sritis, vis dėlto jos viena kitai prieštarauja. Tad šiuolaikinei fizikai teks išspręsti dar vieną uždavinį sukurti vientisą sistemą, kuri apimtų tiek reliatyvumo teoriją, tiek kvantų teoriją.
Ar liko vietos aukščiausiajam?
Einšteinas dar jaunystėje atmetė įasmeninto Dievo sampratą. Nepripažino ir jokių fundamentalistinių Biblijos komentarų. Tačiau visatai Einšteinas jautė beveik religinę pagarbą. Jis rašė: Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Visos gyvybės prasmė? Tik religija tegali atsakyti į šiuos klausimus... Juk žmogus, kuris savo paties ir kitų gyvenimą laiko beprasmišku, yra ne tik nelaimingas, bei ir apskritai tarsi negyvena.
Einšteinas sakydavosi esąs labai religingas žmogus". Religinį jausmą jis aiškino taip: Tai žinojimas, kad yra kažkas, kieno būties mes negalime suvokti. Tačiau egzistuoja giliausiojo proto ir skaisčiausiojo grožio apraiškos, prieinamos mūsų protui pačiomis elementariausiomis formomis".
Einšteino kosminio religingumo" jausmas skatino skverbtis į pačią visatos šerdį. Nuostaba ir susižavėjimas, apėmę jį tada, kai atsivėrė visatos paslaptys, skatina ir mus dar sykį pagalvoti, kodėl viskas yra, o nėra taip, kad nieko nebūtų.
Ar Einšteino samprotavimai atitinka krikščioniškąją Dievo sampratą?
Karlas Bartas ir krikščioniškosios neoortodoksijos šalininkai pasakytų, jog Dievo pažinimą suteikia apreiškimas, o ne gamtos mokslai ir gamtiškasis pasaulis.
Teologai,grindžiantys savo pažiūras Liudviko Vitgenšteino teorijomis, greičiausiai pareikštų, kad religijos ir mokslo kalbos yra dvi skirtingos kalbos. Jeigu kalbame mokslo kalba ir atmetame religiją (arba priešingai), tai elgiamės panašiai kaip tas italas, kuris kinų kalbą laikė juokingu nesusipratimu vien dėl tos priežasties, kad jos nemokėjo.
Rudolfas Bultmanas ir krikščionys egzistencialistai tvirtintų, kad Dievas veikia žmonių patirtį, o ne istoriją. Tai reiškia, kad mokslas ir religija dvi visiškai skirtingos sritys.
Konservatyvieji krikščionys pabrėžtų, kad Dievas veikia visatoje. Jų nuomone, mokslas apskritai negali pateikti visapusiško pasaulio vaizdinio, atspindinčio visą tikrove, nes aukščiausioji tikrovė yra Dievas, o jo iki galo suprasti neįmanoma.
Vokietis Tomas F. Toransas vienas iš tų retų mąstytojų, kurie išmanė tiek teologiją, tiek gamtos filosofiją. Jo požiūris į religiją ir mokslą skyrėsi nuo kitų teologų koncepcijų. Jis tikėjo religijos faktais, o ne religijos mitais. Toransas pabrėžė, kad tikrovė yra Dievo nulemtas dalykas. Jei tikras yra mokslas, kodėl turėtume laikyti netikra religiją? Ir priešingai: jei religija sako tiesą, nėra pagrindo netikėti mokslu. Religijai ir mokslui rūpi visai skirtingos sritys; tai nereiškia, kad jie būtinai turi vienas kitam prieštarauti. Priešingai, religija ir mokslas turėtų vienas kitą papildyti, formuodami vientisą tikrovės vaizdą.
Toransas buvo įsitikinęs, jog siekiant tikro mokslinio ir religinio pažinimo reikia nusikratyti visų senųjų kultūros interpretavimo stereotipų ir visų individualaus mąstymo įpročių. Žmonės privalo žvelgti į visatą ne pro pasenusių įsitikinimų, prietarų tinklą, bet atviromis akimis. Šia prasme naujoji fizika iškėlė keletą esminių kosmologijos klausimų, padėjusių formuotis naujam santykiui su visata kaip visuma. Ši nauja nuostata sako:
1. Bandymai pažinti Dievą padeda tirti Visatą.
2. Mokslas praturtina teologiją savo metodais: mokslo ir teologijos metodai gali būti panašūs, nors yra tiriamos skirtingos sritys.
3. Mokslas suteikia mums aiškesnę Visatos sampratą, susijusią ir su Dievu. Toransas tvirtino, kad tiesa sklinda per tam tikras skaidrumas, arba atsivėrimo modelius: visatos tiesos priklauso tiek religijai, tiek mokslui. Tikrovė ir teologijai, ir mokslui atsiveria taip, kad mes geriau suprastume vidinius visatos ryšius.
4. Tiek teologija, tiek mokslas remiasi žmogiškąja patirtimi.
5. Ir teologija, ir mokslas yra motyvuoti tikėjimo.
Toransas manė, kad Einšteino fizika yra stulbinantis atsivėrimas tos racionalios struktūros, kuri persmelkia ir pagrindžia visą sukurtąją tikrove". Fizika, kaip ir teologija, skatina žmones mąstyti apie būtį, tikrovę, ir pagaliau apie Dievą.
Jei Toranso požiūris teisingas, tai mokslas ir religija yra ne varžovai, o tarsi dvyniai. Galbūt tai padės sukurti mokslą, kuris praturtina tikėjimą.
Literatūra:
1. W. Raeper, L. Smith Po idėjų pasaulį. 1996 m.
2. M. Rees. Visata. 2006 m.
|
|
|
teka 05:30, leidžiasi 21:02
Jaunatis iki gegužės 12 d. 
