|
|
Joninės ir vasaros saulėgrįža
Astronominės vasaros pradžia
Lietuvoje vasaros saulėgrįža (birželio 21 - 22 d.) yra astronominės vasaros pradžia. Tai momentas, kai Saulės pereina per ekliptikos (metinio Saulės kelio dangumi) tašką, esantį toliausiai į šiaurę. Šiomis dienomis Lietuvos platumose dorai net nesutemsta naktį šiaurės horizontas žėruoja, o už keletos valandų pradeda aušti. Tiesa, dar šiauriau gyventantys žmonės, pvz., Sankt Peterburge, mėgaujasi dar įdomesniu reiškiniu taip vadinamomis baltosiomis naktimis, kai pakankamai šviesu išlieka kiaurą naktį.
Šventės kilmė
Joninės krikščionių šventė, švenčiama naktį iš birželio 23 d. į 24 d. Reikia pažymėti, kad tradiciniame kalendoriuje saulėgrįža švenčiama Joninių išvakarėse, jau praėjus porai dienų po to, kai Saulė įrieda į Vėžio ženklą. Vasaros saulėgrįža buvo vienas svarbiausių senovės žemdirbių kalendorinio laiko atskaitos taškų. Šventės ir tikrosios saulėgrįžos data nesutampa tikriausiai ir dėl to, kad kitados naudotais astronominiais metodais buvo neįmanoma susekti tikslios Saulės
kulminacijos. Vasarvidyje Saulė pateka šiaurės rytuose, jos azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę. Dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte ir leidžia pasidžiaugti vasaros gamtos grožybėmis. Senovės lietuvių žyniai Saulės kelio dangumi stebėjimui naudodavo medines ir akmenines stebyklas. Stulpų ratai kitados yra stovėję ant baltiškųjų piliakalnių (Tušemlia ir Gorodokas Smolensko srityje, Bačkininkėliai prie Nemuno ir kt.). Yra ir akmenų, orientuotų poromis vasaros saulėgrįžos kryptimi (Stakliškių apylinkėse, prie Purmalių piliakalnio pajūryje ir kt.. Neblogai ištyrinėta ir XIV - XV a. senovinė astronominė stebykla, kurią sudarė vienuolikos stulpelių ratas - tai Birutės alkas Palangoje. Neseniai Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnių apie atrastas tariamos akmeninės pagoniškos stebyklos liekanas ant Lopaičių piliakalnio Žemaitijoje. Tolimesni tyrinėjimai turėtų atskleisti ar turėsime savąjį Stounhendžo atitikmenį Lietuvoje.
Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Praeityje turėjusi sudėtingų apeigų, atliekamų trejopai: su augalais, vandeniu ir ugnimi. Senovės lietuviai šventę vadino Kupolėmis, Rasa, latviai Lyguo, rytų slavai Ivanu Kupala. Bažnyčia nuo 506 m. po Kr. susiejo šią pagonišką šventę su Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadino jo garbei Joninėmis, tačiau Joninių apeigose ir dabar tebevyrauja senieji, pagoniški elementai magijos, saulės, ugnies, vandens, augalijos kultų reliktai.
Tradicijų sintezė
Indoeuropietiškos kilmės tautos žiloje senovėje taip įsivaizduodavo vasarvidį: Saulė savo vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Mitiniais vaizdiniais mąstant, šventiniai ritualai būtini: jie padeda gamtai perkopti į kitą ciklą. Tuo palaikoma tvarka dievų sukurtame kosmose.
XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kitados vasarvidžio apeigos trukdavusios kone mėnesį. Jų metu būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai ir kūrenami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Iš vėlesnių laikų liko dar daugiau žinių apie saulėgrįžos apeigų vyksmą, nors senieji papročiai ir nyko. Pavyzdžiui, 1737 m. žemaičių vyskupas J.M. Karpis ganytojiškajame laiške supeikė pagonystės likučius: Per švento Jono Krikštytojo šventę
kaimuose ir miestuose kuriamos ugnys, ir prie jų susirinkę žmonės, ypač jaunieji, šokinėja per liepsnas ir žaidžia ratelius, visą naktį praleidžia linksmybėje, žinoma, turėdami progų įžeisti Dievą . Beveik visi rašiusieji pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkamos žmonėms gydyti, padėti gimdyvėms, apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu; kupolė - tai gėlių puokštė, iškeliama per šventę ant ilgos karties mitinio Pasaulio Medžio, Visatos ašies simbolio.
Aukščiausią Saulės kelio dievop tašką Rasos šventėje išreiškia aukštai ant karties iškeltos stebulės, o pakalnėn ridenami degantys ratai jau ženklina Saulės žemėjimo ir artėjančią protėvių kelio pradžią. Šis kelias, naktims tapsiant ilgesnėm už dienas, atves į Vėlines, o vėliau, ilgiausią metų naktį, kai prie Kūčių stalo švenčiama bendra vakarienė su gyvaisiais šeimos nariais ir protėvių vėlėmis.
Prieš porą metų Lietuvoje Joninės paskelbtos nacionaline švente.
Literatūra:
1. Lietuvos dangus 1999 m.
2. Religijotyros žodynas V., 1991 m.
3. Astronomijos enciklopedinis žodynas V., 1984 m.
4. J. Vaiškūnas. Kai pražįsta paparčio žiedas. - www.delfi.lt
|
|
| Apklausa |
|
Kas nutiks 2012-12-21?
|
| |
| Renginiai |
Apsilankykite ir sužinokite apie kosmosą daugiau
Kas? Kur? Kada?
|
| |
|
|
| |
| Mįslės |
Liaudies išmintis
Ore skraido, ant žemės guli, medyje tupi, ant rankos kaista, vandenyje prigeria, prie krosnies išnyksta.
|
| |
| Dalyvauk! |
|
Išskraidink savo foto su shuttle!
|
|
Padėk sudaryti Marso žemėlapius bei skaičiuoti kraterius!
|
|
Įamžink savo vardą Marse!
|
|
Išsiųsk savo vardą į orbitą aplink Žemę!
|
|
Dalyvauki galaktikų tyrimuose "Galaxy zoo"
|
|
Dalyvauki Marso tyrimuose - išsiųsk meteoritą į NASA
|
|
Dalyvauki kosminių dulkių paieškoje
|
|
| |
|
ZONDO DRAUGAI |
|
 |
|
 |
|
|
|
|
teka 06:12, leidžiasi 20:29
Pilnatis iki rugsėjo 1 d.