2005 m. lapkričio pr. buvo idealiausia proga stebėti Marsą ne tik tais metais, bet ir šį dešimtmetį! Raudonoji planeta spindėjo visą naktį Avino žvaigždyne, netoli įžymiojo Sietyno spiečiaus. Marsas buvo pats ryškiausias dangaus šviesulys po Mėnulio. Jo kampinis skersmuo siekė 20,2 sekundžių, tai sudarė puikias sąlygas susipažinti su paslaptingąja planeta ir astronomijos mėgėjams. Pro nedidelį teleskopą galimėjo įžvelgti tamsias ir šviesiais sritis, pietinio poliaus ledo kepurę. Kodėl Marsas toks šviesus būna toli gražu ne kasmet?
Marsas vieta Saulės sistemoje
Vidutiniškai Marsas skrieja 1,524 karto toliau nuo Saulės, negu Žemė. Jo vidutinį atstumą nuo Saulės sudaro 223 milijonai kilometrų. Marso orbita yra aiškiai pastebimai ištįsusi elipsė. Arčiausia (perihelyje) Marsas nutolęs nuo Saulės 206,5 mln. km, o toliausiai (afelyje) nutolsta iki 249 mln. km. Nors Marsas aplink Saulę skrieja milžinišku vidutiniu 24,11 kilometro greičiu per sekundę (būdamas perihelyje kiek greičiau), tačiau pilną ratą sukaria tik per 687 Žemės paras, arba per 1,8808 Žemės metų (22,5 mėnesio).
Laikotarpis, per kurį planeta apskrieja aplink Saulę, nesutampa su laikotarpiu, kada planeta atsiranda toje pačioje vietoje Žemės atžvilgiu (kadangi ši taip pat juda). Laikotarpis, kai Marsas grįžta į pirminę padėtį Žemės atžvilgiu vadinamas sinodiniu periodu. Marsui jis yra 780 dienų, arba 2,1354 metų.
Marsas arčiausia Žemės prieina opozicijos metu kai Saulė, Žemė ir Marsas išsidėsto vienoje linijoje, o toliausia konjunkcijos metu, kai Marsas pasislepia anapus Saulės (žr. išdidintą paveikslą). Opozicijos metas patogus dar ir tuo, kad Marsas tada matomas kiaurą naktį.
Marso opozicijos gali būti esant jam įvairiose savo orbitos vietose. Arčiausia Žemės Marsas prieina tada, kai opozicija jį užklumpa būnant ir arčiausiai Saulės. Atstumas iki šio mūsų kaimyno tuo metu sumažėja vos iki 55,5 mln. km. Jei
opozicija pasitaiko esant Marsui nutolus nuo Saulės, jis nepriartėja iki mūsų arčiau kaip 100 mln. km. Opozicijos, kai Marsas būna netoli perihelio, vadinamos didžiosiomis. Jos yra palankiausios Marso stebėjimams ir kartojasi kas 15 arba 17 metų. Paskutinės didžiosios Marso opozicijos buvo 1956, 1971, 1986 ir 2003 metais.
Kadangi Marso orbita yra kiek ištęsta, tai Marsas arčiausiai Žemės būna ne visada opozicijos metu. Taip nutiko ir 2005 metais. Nuo raudonojo kaimyno Žemę skirė 69,4 mln. km. O opozicija įvyko tik lapkričio 7 d., kai Marsas buvo atitolęs jau iki 70,3 mln. km.
Paskutinė Marso opozicija įvyko 2010 m. sausio 29 d., o sekanti įvyks 2012 m. kovo 3 d., tačiau planeta mums linkėjimus siųs žymiai didesniu atstumu.
Marso pasaulis
Iš XX a. pradžioje nutapyto M. K. Čiurlionio paveikslo "Marso pasaulis" į mus žvelgia paslaptinga planeta, kurioje veši fantastiniai augalai, skrajoja nepažįstami gyvūnai ir grakščiai stiebiasi slėpingi Marso civilizacijos statiniai. Tačiau verta prisiminti, kad anuomet gyvybės egzistavimas Marse rodėsi savaime suprantamas dalykas. 1877 m. italų astronomas Skiaparelis raudonojoje planetoje įžiūrėjo paslaptingas linijas, kurias pavadino "kanalais". Žiniasklaidoje kilo didelis triukšmas. Buvo sudaromi kanalų žemėlapiai. Vieni astronomai įrodinėjo, kad kanalai, tai civilizacijos įrengta irigacinė sistema, kiti, kad tai tiesiog augalų juostos, vešinčios Marso upių pakrantėje. Tik 1965 m. pro Marsą praskriejęs JAV kosminis aparatas "Mariner 4" savo atsiųstose nuotraukose pirmą kart parodė tikrąjį Marso veidą.
Tai koks tas tikrasis Marso veidas?
Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas), jų aukštis siekia 26-27 km, pagrindo skersmuo 500-600 km, kraterių skersmuo 60-100 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių. Didžiausias yra 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio Marinerio kanjonas besitęsiantis beveik lygiagrečiai planetos pusiaujui. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietų pusrutulis apie 3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Kai kurie astronomai mano, kad netolygumą ir plyšius bei vulkanus sukėlė gigantiškas susidūrimas su asteroidu, įvykes prieš milijonus metų ir neatpažįstamai subjaurojęs Marso veidą.
Nors sakoma, kad Marsas, tai panašiausia į Žemę planeta, bet kai kurie skirtumai, vis dėlto stulbinantys. Marsas tesveria 11 proc. Žemės masės. Būdamas 70 kg svorio žmogus Marse jaustųsi kaip sverdamas 27! Nors Marsas ir turi šiokią tokią atmosferą, bet tokiu "oru" nepakvėpuosi. Ji labai reta, todėl slėgis ten net 170 kartų mažesnis. O jei ir pavyktų įkvėpti, tai plaučiai prisipildytų anglies dioksidu ir šiek tiek azotu. Labai nedaug Marso ore tėra vandens garų ir inertinių dujų, jau nekalbant apie žemiškai gyvybei būtiną deguonį. Marso magnetinis laukas net 500 kartų silpnesnis už žemiškąjį, todėl neturėdama apsaugos nuo kosminių spindulių bei silpniau sulaikoma Marso gravitacijos, atmosfera per milijonus metų beveik išsisklaidė. Užtat retoje raudonosios planetos atmosferoje kartais įsisiautėja tokios dulkių audros, kokių Žemėje nepamatysi - būna, kad dulkės apgaubia ir paslepia visą planetą!
Reta atmosfera suteiks ateities astronautams tokių aštrių pojūčių, kokių Žemėje nepatirsi. Tikėtina, kad pragyvenus raudonojoje planetoje 10-20 metų teks pajusti ar išgirsti netoliese nukritusio... meteorito smūgį. Studijuodami Marso paviršiaus nuotraukas astronomai pastebi dešimtis nedidukų 2-150 metrų skersmens kraterių, kurie išmušti pastaraisiais metais - ankstesnių kosminių stočių nuotraukuose jų paprasčiausiai nėra! Tai, kad pastoviai į kaktą gaunančios planetos paviršius nėra ištįsai išdaužytas duobėmis, įrodo, kad Marso vėjai sukelia intensyvią jų erozija ir palaipsniui užpūsto smėliu.
Marso paviršiuje gausu kažkada siautėjusios vandens stichijos pėdsakų: išdžiuvusių upių, ežerų, net tvano pėdsakų. Tačiau dabar vanduo išnykęs, tikriausiai įšalęs grunte. Dalis vandens ledo, kartu su sušalusiu anglies dioksidu, sudaro ir poliarines planetos kepures. Mokslininkų skaičiavimu, jei visas vanduo ištiptų, jo pakaktų visą Marso paviršių padengti 11 m gylio vandenynu (tiesa, jei nebūtų Marso kalnų). 2011 m. tirdami nuotraukas mokslininkai pietiniame planetos pusrutulyje aptiko nuožulnumų, ant kurių apie 1000 tamsių ruožų atsiranda kiekvieną vasarą ir dingsta atėjus žiemai. Ruožų plotis svyruoja nuo pusės metro iki penkių, jie driekiasi šimtus metrų. Manoma, kad kiekviename iš jų gali būti nuo kelių iki keliasdešimties litrų vandens.
Dar vienas Marso skirtumas nuo Žemės. Būdamas toliau, jis ir šilumos gauna kelis kartus mažiau. Todėl tvyrantis 10-30 laipsnių šaltis naktį nukrenta ir iki 80 šalčio.
Tačiau Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu ilgesnė nei para Žemėje. Panašus į Žemės ir orbitos posvyris į sukimosi plokštumą (25°), todėl Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai.
Galiausiai aplink Marsą skrieja du apgailėtini palydovai, nė iš tolo neprimenantys Mėnulio. Didesnis jų, Fobas, primena bulvę, kurios ilgis siekia 27 km. Jis skrieja vos 6 tūkstančių km atstumu nuo planetos paviršiaus, todėl mėnuo (laikas, per kurį apskrieja aplink Marsą), tetrunka 7,7 val. Vieną gražią Marso dieną (indų astronomų 2008 m. atliktais skaičiavimais tai įvyks jau po 10 mln. metų) jis turėtų žnektelti ant planetos paviršiaus sukeldamas milžinišką katastrofą. Kitas palydovas - Deimas, yra kiek mažesnis, apvalesnis ir "atsargesnis", nes ratus aplink Marsą suka kiek aukštesnėje orbitoje.
O ko jis toks mažas?
Nors karo dievas ir agresyvus, bet Marso planeta didelio įspūdžio nekelia. Marso masė maždaug 10 kartų mažesnė nei jo kaimynių Žemės ir Veneros. Jis formavosi panašiu laiku, panašioje aplinkoje, todėl keista, kodėl nesugebėjo užsiauginti "raumenų" mažų planetesimalių sąskaita.
Mokslininkai mano, kad tam įtakos turėjo du faktoriai. Pirmiausia, Marsas susiformavo per itin trumpą laiką (per 2-4 mln. metų nuo Saulės sistemos gimimo). Žemė lipdėsi 20-30 kartų ilgesnį laikotarpį. O tas niekadėjęs, apkartinęs Marso jaunystę, buvo didysis kaimynas Jupiteris. Panašu, kad migruodamas per Saulės sistemą jis savo gravitaciniu lauku tiesiog iššlavė mažosios planetos formavimuisi taip reikalingą medžiagą. Daug vėliau, griždamas atgal, Jupiteris lyg piemuo vėl prigynė asteroidų ir suformavo jų žiedą, bet Marsui jau buvo šaukštai po pietų.
Nors Marsas ir mažiukas, bet mokslininkai dar puoselėja vilčių, kad jį galima prikelti antram gyvenimui. Pastaraisiais metais NASA zondas iš orbitos tirdamas planetos paviršių georadaru nustatė, kad netoli pietų ašigalio po paviršiumi slepiasi milžiniški anglies dioksido ledo klodai. Jei jie ištirptų, šių dujų kiekis Marso atmosferoje padvigubėtų. Žinant, kad Žemėje anglies dioksidas lemia šiltnamio efektą, apsivilkusi kiek šiltesnį paltuką raudonoji planeta taptų patrauklesnė gyvenamoms kolonijoms steigti.
Skrydžio tikslas - Marsas!
Joks kosminis kūnas be Mėnulio nėra susilaukęs tokio žmonijos dėmesio.
Marsas įkūnija slapčiausias svajones: masina savo gelmėse galbūt besislepiančia gyvybe, o galbūt vilioja galimybė užkariauti ir paversti gyvenamu svetimą planetą? Gyvybės Marse naudai liudija šie faktai: Marse ilgą laiką yra buvę skysto vandens, kuris būtinas gyvybės susidarymui, Marso atmosferoje aptikta šiek tiek metano, kaip vienas iš jo šaltinių galėtų būti gyvų organizmų veikla, galiausiai 1996 Marso meteorite ALH 84001 buvo rasta darinių, panašių į mikroorganizmų liekanas. Kaip bebūtų, 2008 m. gegužės mėn. Marsą pasiekė jau 39 kosminis aparatas - "Phoenix", kuris misiją įvykdė sėkmingai - pakasiojęs gruntą rado sušalusio vandens ledo. Planetos paviršiuje 7 metus sukiojosi ir NASA roveriai dvyniai (vienas jų sugedo 2011 kovo mėn.). Bet jų užduotis taip pat ne gyvybės paieška, o realjefo tyrimai. Tiesa, jei pro roverių kameras šmurkšteltų koks marsietis, tai jis neliktų nepastebėtas. Vis dėlto tik tobulesnės kosminės laboratorijos padės išgvildenti Marso paslaptis. Naujausia jų - 2011 m. lapkritį į skrydį pakilusi ratuota laboratorija Curiosity (Žinių troškimas). Skirtingai nuo ankstensių aparatų - naujasis pasiuntinys ieškos ir buvusios gyvybės požymių!
Apskritai Marso paslaptys žmonijai nenoriai atsiskleidžia. Iki šiol vos pusei pasiuntinių buvo lemta bent kiek priartėti prie raudonosios planetos slėpinių (paskutinė iš nesėkmių - 2011 m. rusų nesėkmė paleidžiant Fobo grunt paėmimo misiją). Tuo metu žmonija jau ruošiasi pilotuojamam skrydžiui ir net atlieka eksperimentus žemėje. Aštuoni savanoriai europiečiai, rusai ir kinas 2010 m. tapo netikrais pilotais 500 dienų simuliacinėje kelionėje į Marsą, kuri iki 2011 m. vyko Maskvoje (matyt, taip rusai ant žemės gydosi orbitinių nesėkmių žaizdas). Buvo imituojama kelionė kosminiu erdvėlaiviu, nusileidimas Marse ir jo aplinka. Eksperimento metu tirti grupės psichiniai ir fiziniai pajėgumai ir gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo uždaroje erdvėje.
Video siužetas apibendrinantis "Phoenix" misiją:
Paregta pagal:
1. http://www.astronet.ru
2. A.Ažusienis. Marsas Vilnius, 1956 m.
3. Z.Sviderskienė. Planetos, žvaigždės, galaktikos. K., 2002 m.
Marsas krauju pasruvęs dangaus klajūnas (video) 
Tai koks tas tikrasis Marso veidas? 
Mokslininkai mano, kad tam įtakos turėjo du faktoriai. Pirmiausia, Marsas susiformavo per itin trumpą laiką (per 2-4 mln. metų nuo Saulės sistemos gimimo). Žemė lipdėsi 20-30 kartų ilgesnį laikotarpį. O tas niekadėjęs, apkartinęs Marso jaunystę, buvo didysis kaimynas Jupiteris. Panašu, kad migruodamas per Saulės sistemą jis savo gravitaciniu lauku tiesiog iššlavė mažosios planetos formavimuisi taip reikalingą medžiagą. Daug vėliau, griždamas atgal, Jupiteris lyg piemuo vėl prigynė asteroidų ir suformavo jų žiedą, bet Marsui jau buvo šaukštai po pietų. 
Marsas įkūnija slapčiausias svajones: masina savo gelmėse galbūt besislepiančia gyvybe, o galbūt vilioja galimybė užkariauti ir paversti gyvenamu svetimą planetą? Gyvybės Marse naudai liudija šie faktai: Marse ilgą laiką yra buvę skysto vandens, kuris būtinas gyvybės susidarymui, Marso atmosferoje aptikta šiek tiek metano, kaip vienas iš jo šaltinių galėtų būti gyvų organizmų veikla, galiausiai 1996 Marso meteorite ALH 84001 buvo rasta darinių, panašių į mikroorganizmų liekanas. Kaip bebūtų, 2008 m. gegužės mėn. Marsą pasiekė jau 39 kosminis aparatas - "Phoenix", kuris misiją įvykdė sėkmingai - pakasiojęs gruntą rado sušalusio vandens ledo. Planetos paviršiuje 7 metus sukiojosi ir NASA roveriai dvyniai (vienas jų sugedo 2011 kovo mėn.). Bet jų užduotis taip pat ne gyvybės paieška, o realjefo tyrimai. Tiesa, jei pro roverių kameras šmurkšteltų koks marsietis, tai jis neliktų nepastebėtas. Vis dėlto tik tobulesnės kosminės laboratorijos padės išgvildenti Marso paslaptis. Naujausia jų - 2011 m. lapkritį į skrydį pakilusi ratuota laboratorija Curiosity (Žinių troškimas). Skirtingai nuo ankstensių aparatų - naujasis pasiuntinys ieškos ir buvusios gyvybės požymių! 
