|
|
Merkurijus
Svylantis pasaulis
Merkurijus - artimiausia Saulei planeta, pavadinta romėnų prekybos, keliautojų dievo vardu. Jis aplink Saulę skrieja ištęsta orbita: planetos priartėja prie Saulės iki 46 mln. km ir nutolsta iki 70 mln. km. Merkurijus Saulę apskrieja per 88 žemiškas paras, o apie savo ašį, kuri beveik nepasvirusi lyginant su Žeme, apsisuka per 59 paras. Saulinė para Merkurijuje trunka 176 žemiškas paras. Kitaip sakant, Merkurijaus para trunka dvejus jo metus!
Merkurijus - nedidukė planeta. Po tolimojo Plutono nuvainikavimo tai pati mažiausia planeta Saulės sistemoje. Net didieji Jupiterio ir Saturno palydovai savo tūriu didesni už Merkurijų, kurio spindulys tesiekia 2440 km, t. y. 2,6 karto mažesnis už Žemės spindulį ir vos 1,4 karto didesnis už Mėnulio spindulį. Merkurijaus masė 18 kartų mažesnė už Žemės, tačiau jo vidutinis tankis yra didelis ir artimas Žemės tankiui - 5430 kg/m3. Planetos modelis, paremtas šiais skaičiais ir palyginimu su Žemės sandara, rodo, kad Merkurijaus vidų turėtų sudaryti didelis, maždaug 1600 km spindulio geležies ir nikelio lydinio branduolys ir virš jo esanti palyginti plona silikatų mantija.
Merkurijaus paviršius išmargintas daugybe apskritų įvairaus dydžio smūginių kraterių. Yra kraterių, kurių skersmuo siekia 200 km. Nuo kai kurių stambių kraterių spinduliais eina mažų, antrinių, kraterių grandi¬nės. Paviršiuje matyti daugiau negu 20 didelių įdubų - negilių žemumų, kažkada išmuštų stambių meteorinių kūnų ar asteroidų ir užlietų prasiveržusios lavos. Įdubos taip pat nusėtos vėlesnio laikotarpio smūginių kraterių, jas juosia iki 2 km aukščio kalnų žiedai. Didžiausios įdubos, vadinamos Kaitros jūra, skersmuo net 1300 km. Merkurijaus reljefui savitumo teikia nuo 20 iki 500 km ilgio ir iki 3 km aukščio statūs skardžiai. Tai, matyt, planetos paviršiaus raukšlės, atsiradusios planetai vėstant ir traukiantis. Apskritai Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio, tačiau Mėnulyje nėra ilgų skardžių, o Merkurijuje krateriai retesni ir palyginti mažiau smulkių kraterių. Vadinasi, bombarduojančių kūnų dydžių pasiskirstymas ties Merkurijum buvo kitoks negu Mėnulio aplinkoje.
Kai Merkurijus priartėja prie Saulės, jo paviršius ties pusiauju vidurdienį įkaista iki 430 C, o vidurnaktį temperatūra krinta iki -170 C. Tai didžiausia parinė temperatūros kaita, kokia yra žinoma Saulės sistemoje. Taip negalėtų būti, jei planeta turėtų šilumą sulaikančią atmosferą. Merkurijus jos neturi, nes per ilgą dieną dujos įkaista taip, kad net
sunkiausios molekulės įgyja didelius greičius ir išsisklaido kosmose. Tiesa Merkurijuje aptinkama vandenilio ir helio dujų, galbūt pagrobtų iš Saulės vėjo, bei natrio ir kalio garų, išlaisvintų iš uolienų veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams.
Pagal šiluminį radijo spinduliavimą nustatyta, kad jau keliadešimties centimetrų gylyje ir dieną, ir naktį Merkurijaus temperatūra beveik ta pati. Taigi jo paviršinis sluoksnis yra labai blogas šilumos laidininkas. Kaip ir Mėnulyje, jį greičiausiai sudaro smulki sutrupintų uolienų medžiaga. Merkurijaus paviršius yra labai tamsus - atspindi vos 7% Saulės šviesos.
Aptiktas ir Merkurijaus magnetinis laukas. Jis yra maždaug 200 kartų silpnesnis negu Žemės. Dipolio ašis su planetos sukimosi ašimi sudaro 12° kampą. Labai neaiški šio lauko kilmė. Žemės magnetinis laukas siejamas su karštu, skystu metaliniu branduoliu ir palyginti greitu sukimusi apie ašį. Merkurijuje metalinis branduolys yra, bet, tikriausiai, jis šaltas ir kietas (maži kūnai greitai vėsta), be to, Merkurijus sukasi labai lėtai. Panašu, jog reikia ieškoti kitokio šios planetos magnetinio lauko atsiradimo šaltinio. O galbūt Merkurijaus branduolys (ar jo dalis) yra dar skystas? Nors ir Merkurijaus magnetinis laukas silpnas, tačiau jis atlaiko tankaus Saulės vėjo spaudimą ir formuoja aplink planetą mažą magnetosferą.
Merkurijus palydovų neturi. Tai vienišas, sustingęs pasaulis. Nepaveiktas intensyvių vidinių procesų ir atmosferinės erozijos paviršius išliko maždaug toks koks buvo prieš 4 milijardus metų, kai neseniai susiformavusią karštą planetą daužė meteoriniai kūnai palikdami kraterių ir įdubų pavidalo pėdsakus.
Merkurijaus tyrimai
Iš Žemės Merkurijų sunku stebėti, nes jis danguje visada yra arti Saulės, ne toliau 28°, todėl matomas iškart po Saulės laidos arba prieš aušrą.
1973 m. įkūrus Vilniaus observatoriją, vienas iš pirmųjų stebėjimo objektų buvo Merkurijus. 1786 1787 ir 1805 m. planetą stebėjo M.Počobutas. Jo stebėjimų ir matavimų duomenys būdavo siunčiami žymiam prancūzų astronomui Ž.Lalandui, kuris pagal tuos duomenis patikslino Merkurijaus orbitos elementus.
Didžioji dalis duomenų apie šią planetą buvo sukaupta tik 1974-1975 m., kai pro ją 300700 km atstumu tris kartus praskriejo JAV erdvėlaivis Mariner-10". Ji perdavė apie 1000 paviršiaus nuotraukų, kuriose įžiūrimos 100 m dydžio detalės. Deja, viso Merkurijaus žemėlapio nėra iki šiol: tąsyk pusė planetos paviršiaus liko nenufotografuota, o po to niekas į Merkurijų neskrido.
2004 m. rugpjūčio 3 d. NASA paleido erdvėlaivį Messenger. Tam, kad pasiektų artimiausią Saulei planetą, aparatas
panaudojo Žemės ir Veneros gravitacinius laukus. Po dviejų suartėjimų su Venera, erdvėlaivis 2007 kartą praskriejo pro Merkurijų ir sugrįš dar kelis kartus, kol 2011 m. taps planetos palydovu. Mokslinės programos trukmė vieneri metai. Iš viso Messenger apskries Saulę 15 kartų, įveiks 7,9 mlrd. km ir kainuos 427 mln. dolerių. Aparatas gabena 7 prietaisus, kurių masės nuo 3,1 iki 13,1 kg (viso 42,4 kg). Tai kamera, 4 spektrometrai, lazerinis aukštimatis ir magnetometras. Jais bus fotografuojamas Merkurijaus paviršius, tiriamas reljefas, grunto sudėtis, aplinkinė erdvė, magnetinis laukas.
Pirmieji Messenger atsiųsti duomenys jau pateikė siurprizų. Vienas įdomiausių naujai atrastų darinių - taip vadinamas Voras, aptiktas didžiuliame sename smūginiame krateryje Caloris slėnyje, kurio skersmuo siekia apie 1500 km. Šį darinį sudaro per šimtą nuo centrinio kraterio besidriekiančių įvairaus gylio griovių, sudarančių "voratinklį". Nieko panašaus nei Merkurijuje, nei Mėnulyje iki šiol neaptikta. Pirmieji magnetinio lauko matavimai parodė taip pat parodė akivaizdžius skirtumus nuo ankstesnių Mariner-10 stebėjimų. Merkurijaus paviršiaus ir planetos aplinkos cheminė analizė parodė, kad Merkurijuje yra natrio ir kalcio. Erdvėlaivis atliko ir paskui planetą apie 40 tūkst. km besidriekiančio šleifo matavimus ir aptiko, kad jame taip pat gausu natrio. Taigi, galima teigti, kad Merkurijų gaubia itin reta natrio dujų atmosfera!
Su nekantrumu lauksime naujų pranešimų iš Messenger!
|
|
|
teka 07:23, leidžiasi 18:52
Jaunatis iki spalio 7 d. 
