|
|
Mėnulio įtaka ir galia
Mėnulis. Magiškas dangaus šviesulys. Keliautojų kelrodis, poetų įkvėpėjas, sąmonės užtemdytojas
Nuo žilos senovės žmonės stebėjo nakties šviesulio kelionę dangumi ir jo skaistaus veido mainymąsį. Senovės astrologai Mėnulį siejo su motinomis, kūnu ir vaikyste. Mėnulis jiems buvo moteriškas (!) Saulės atitikmuo. Jo organai skrandis ir gimda, metalas sidabras. Mėnulis valdo Vėžio ženklą teigė jie. Krikščionis Mėnulis tapo mergelės Marijos ženklu (prisiminkite Aušros vartų paveikslą), vėliau į Mėnulio ženklą pradėjo pretenduoti ir islamas. Šiom dienom Žemės palydovo galia pasikliauja netgi daugelis tų, kurie skeptiškai žiūri į astrologiją. Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad Mėnulis turįs įtakos naujagimio lyčiai ir moters ciklui, pilnaties metu esą daugiau gimstama ir įvykdoma daugiau nusikaltimų. Prietaringesni, atsižvelgdami į Mėnulį, sodina agurkus, ir tik jaunaties metu kerpa plaukus, perka akcijas prieš pilnatį, kas nori, gali visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Mėnulį. Nuo senovės astrologų laikų prabėgo keli tūkstantmečiai, ir ką apie Mėnulio galias mano šiuolaikinė astronomija?
Dvinarė planeta
Mėnulis gana didelis kosminis kūnas. Jo skersmuo tik 3.6 karto trumpesnis negu Žemės, todėl kartais Žemė net vadinama dvinare planeta! Be Žemės tik Plutono ir Charono pora nusipelniusi tokio titulo. Iš tiesų Mėnulsi dar ir gana arti vidutiniškas už 384 000 km. Su automobiliu iki jo keliautume 5.5 mėnesio (palyginkime iki Saulės reiktų riedėti virš 28 metų!). Mokslininkai yra apskaičiavę, kad beveik tokį atstumą per gyvenimą Žemėje nukeliauja statistinis žmogelis. Apolono ekspedicijos iki naktinio šviesulio skriedavo 3-4 paras. Šiuolaikiniai kosminiai aparatai netrunka ir paros. Greičiausiai, žinoma, nuo Mėnulio mus pasiekia jo atspindėta šviesa. Ji sugaišta tik ... 1.2 sekundės.
Mėnulio masė, palyginus su Žeme, kiek kukloka jis net 81 kartus lengvesnis. Tačiau jo gravitacinio lauko įtaka vis tiek gana didelė. Jeigu teigsime, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nebūsime visiškai teisūs. Ištiesų abu sukasi apie suminį masės centrą, kuris yra Žemės viduje, bet 4645 km nuo jos centro, todėl metinis Žemės kelias apie Saulę iš šalies atrodo kiek vingiuotas. Dėl Žemės traukos į Žemę atgręžtoje Mėnulio pusėje stūkso 13 m aukščio banga. O dėl Mėnulio traukos Žemės paviršiuje 0.3 km/s greičiu bėga banga. Ji net 30 35 cm kilsteli žemynus, o vandenyne banga dar didesnė. Kai Mėnulis, Saulė ir žemė išsirikiuoja vienoje linijoje (jaunaties ir pilnaties momentu), bangavimas dar labiau sustiprėja. Potvynių energija metai iš metų stabdo Žemės sukimąsi apie savo ašį. Mėnulis, būdamas mažesnis, jau amžiams atgręžė į mus vieną savo šoną. Per 200 mln metų viena valanda pailgėja ir Žemės para. Prieš 1.5 mlrd metų para truko vos 9 valandas, o metuose tilpo 800 900 parų. Tarptautinė Žemės sukimosi tarnyba IERS 2008 m. gruodžio 31 d. visiems planetos gyventojams padovanojo... vieną papildomą sekundę švenčių, nes dėl Mėnulio traukos poveikio Žemė visiškai apsisuka apie savo ašį 0,015 sekundės lėčiau negu prieš šimtą metų, ir astronominis laikas nebesutampa su atominių laikrodžių laiku (tai buvo jau 24 tokia "papildoma" sekundė nuo 1972 metų, kai pradėtos daryti laiko korekcijos, ir pirma nuo 2005 m.).
Perimdamas dalį Žemės sukimosi energijos, Mėnulis kasmet nutolsta 3.2 cm. Per milijoną metų mūsų palydovas nukeliauja apie 30 km. Kai Mėnulis nutols vidutiniškai iki 476 000 km, Žemės para taps lygi mėnesiui, ir abu dangaus kūnai bus atsukę vienas į visada tuos pačius šonus.
Perdėta Mėnulio įtaka
Artimiausias mūsų kaimynas visatoje, be abejo, daro įtaką žemiškiems procesams. Saulės ir Mėnulio padėtys pasikartoja kas 18.6 metų (šis vadinamasis saro periodas buvo žinomas dar senovės babiloniečiams). Šiuo periodu kartojasi kai kurie meteorologiniai reiškiniai, kinta gyvūnų populiacijos. Teigiama, kad panašūs ciklai aptikti ir ekonomikos reiškiniuose. Gyvūnijos pasaulyje esama ir daugiau ištirtų pavyzdžių (tačiau netiesa, kad vilkai kaukia mėnesienoje, jie šiaip ar taip kaukia, tik giedromis, Mėnulio apšviestomis naktimis, tai geriau girdima). Afrikoje moterys išneša parodyti kūdikius jaunam Mėnuliui. Vokiečiai didelius darbus pradėdavo taip pat per jaunatį. Kol Mėnulis didėja, žmonės linksta imtis verslo, kelti vestuves. Brazilijoje medkirčiai medžius labiau linkę versti per pilnatį geriau išdžius. Azijoje jaunam Mėnuliui stojus indai būdavo pripilami vandens, kuris, Mėnuliui augant, įgyja naudingų savybių. Himalajuose net maistas ant stogų būdavo užkeliamas. Graikai manė, kad Mėnulis sukelia epilepsiją. Lunatizmo idėja gyva ir dabar, nors tam nėra jokio pagrindo. Taigi Mėnulis neturi tokios mistinės galios, kokią jam dažnai priskiriama. Vienas argumentų palyginimas su jūros potvyniais ir atoslūgiais, atseit žmoguje vyksta mini potvyniai ir mini atoslūgiai, Tačiau galia, kuria Mėnulis veikia žmogaus kūną, yra be galo silpna: Žemė traukia žmogų 3,5 milijono kartų stipriau. Dėl to Mėnuo žmones veikia labiau psichologiškai ir romantiškai nei fiziškai. Kas tiki Mėnulio galia, yra jautresnis neįprastiems dalykams tikėjimas Mėnuliu daro įtaką elgesiui ir valdo suvokimą (šiandien pilnatis pažiūrėsime, kas nutiks?"). Čia dažniausiai galėtų būti paties išpildomos pranašystės": kas tris kartus blogai miega prie pilnaties (sutapimas), lauks įtakos ir ateityje tai darys dažniau.
Lietuvių medikas Aidanas Preikšaitis 2007 m. atliko mokslinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti ar kalbos apie neigiamą mėnulio įtaka turi realų pagrindą. Kadangi manoma, jog pilnaties metu padaugėja traumų, psichozių, įvairių lėtinių ligų komplikacijų ir pan., jis išanalizavo 2422 galvos traumas patyrusių pacientų, kurie 2004-2005 m. kreipėsi į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę, duomenis. Nustatyta, kad Mėnulio fazės galvos traumos dažnio nelemia, nors pastebėta, kad nukentėjusieji atvyksta sunkesnės neurologinės būklės negu per kitas Mėnulio fazes. Nepastebėta ir su autoįvykiais susijusių galvos sužalojimų kitimų. Net atvirkščiai - pilnaties metu dėl geresnio apšvietimo įvyksta mažiau avarijų, mažiau nukenčia pėstieji.
Tiesa, senovės lietuviai Mėnulio galią gerbė. Žmonės daugybę amžių su saulės šviesa gulėsi ir kėlėsi. Mėnulis, ypač pilnatis, buvo papildomas šviesos šaltinis, kuris leido prailginti paros laiką. Todėl pagal mėnulio ritmus ir atspindimos šviesos kiekį susiformavo ne tik gyvybės bioritmas, bet ir savotiška, daugumą gyvenimo sričių apimanti, kultūra. Senolių išmintis teigia, kad pats palankiausias gyvybei metas, kai Mėnulis pilnėja. Gyvybės aktyvumas ima mažėti, kai Mėnulis pasiekia pačią pilnatį, pradeda dilti ir atspindi mažiau šviesos. Pilnėjantis Mėnulis vadinamas augiu, nuo žodžio augti. Dylantis dilsiu, nuo žodžio dilti. Laiką, kai Mėnulis pasiekdavo pilnatį ir pradėdavo dilti, žmonės dažnai vadindavo padaužų laiku. Toks vardas kilo nuo to, kad dangaus šviesulys palaipsniui prarasdavo vis didesnę savo dalį, kuri atrodydavo tarsi nudaužta. Tautosaka byloja, kad Mėnulio dalį numušdavo supykusi saulė, už tai, kad šis slapta pasimylėdavo su Aušrine žvaigžde. Dilimas blogu ženklu laikytas ir dėl to, kad dyla pilnatvė. Pačiu blogiausiu metu mėnulio cikluose laikomi maksimumai, tai trys dienos, kai mėnulio visai nesimato ir laikas, kai danguje vienu metu matyti ir saulė, ir mėnulis.
Gelbėtojas Mėnulis
Astronomai juokauja, kad jei ne Mėnulis, tai galbūt Žemėje niekada nebūtų atsiradusi žmonių civilizacija. Visų pirma, Mėnulis yra nedidukas Žemės skydas, kažkiek apsaugantis nuo kosminių kūnų smūgių. Pažiūrėkime į randuotą Mėnulio paviršių. Dauguma šių žaizdų galbūt būtų išvagojusios motinos Žemės veidą. Be to, Mėnulis išlaiko stabilų Žemės ašies pokrypį. Kitu atveju ašis vis svyruotų ir ledynų bangos keliautų per visą planetą.
Maža to, potvyniai ir atoslūgiai galėjo būti labai svarbus evoliucijos faktorius. Potvynių metu užtvindomos teritorijos tapdavo prieinamos vandenynų gyventojams, kurie palaipsniui galėjo įprasti prie sausumos. Potvynių vandens užliejamose teritorijose gyvybė galėjo pamažu adaptuotis prie oro ir taip pratęsti planetos užkariavimo žygius.
Iš kur gi šis gerasis kaimynas atsirado? Galbūt Žemė ir Mėnulis susiformavo vienas šalia kito, o galbūt Žemė Mėnulį tik vėliau pasigavo? Tačiau jau nuo 1970 m. gyvuoja milžiniško smūgio hipotezė. Anot jos, prieš keletą milijardų metų į Žemę stuktelėjo Marso dydžio planeta (išradingi astronomai net parinko jai vardą - Tėja). Iš jos ir Žemės nulaužų laikui bėgant ir susiformavo Mėnulis. O Žemėje likusi žaizda vėliau užsipildė ir rando vietoje suteliuškavo Ramusis vandenynas. Mažas Mėnulio tankis (jis neturi metalinio branduolio), ir cheminės uolienų sudėties panašumas į Žemę lyg ir patvirtina šią hipotezę.
Kraunamės lagaminus!
Beje, manoma, kad Mėnulio poliuose yra įšalę apie 6 mlrd tonų vandens! Mūsų palydovas itin vilioja didžiuliais helio izotopo (helio3) kiekiais. Viena tokios medžiagos tona patenkintų metams visus JAV energetinius poreikius.Link Mėnulio gelmėse besislepiančių iškasenų rankas jau tiesia didžiosios supervalstybės: JAV, Rusija, Kinija, Indija, ES ir Japonija. Netgi privatus sektorius (pvz.., Google!) rodo susidomėjimą natūraliu Žemės palydovu. Panašu, kad jau kitą dešimtmetį žmoniją pradės Mėnulio kolonizaciją. Iki šių didžių įvykių laukti liko visai nebedaug, o juose gal dalyvaus ir lietuviai, nes tikėtina, kad per dešimtmetį tapsime Europos Kosmoso Agentūros tikraisiais nariais!
O kol mes laukiam pilotuojamų skrydžių, aplink Mėnulį zuja automatinių zondų eskadrilės. 2004 m. ESA į Mėnulį paleido pirmąjį savo aparatą Smart-1, kuris po poros metų žnektelėjo nesėkmingai ieškodamas vandens. 2007 m. japonų palydovas SELENE taip pat nesėkmingai dairėsi šio gyvybės šaltinio ir tyrė cheminę paviršiaus sudėtį. Tais pačiais metais dar ir kinai savąjį palydovą Change-1 link Mėnulio švystelėjo, tačiau ... savo atradimais nesidalina (nebūtų komunistai!). 2008-aisiais jų pavyzdžiu pasekė indai aplink Mėnulį ėmė skrieti palydovas Chandrayaan-1. Jo radaras mokslininkams leido pirmą kartą žvilgtelėti į kraterius, esančius netoli ašigalių. Paaiškėjo, kad pietų ašigalyje yra ledo. 2009 m. šią informaciją patvirtino amerikiečių palydovas LRO (Lunar Reconnaissance Orbiter), į kraterį paleidęs raketą. Išsprogdintos medžiagos analizė patvirtino, kad sušalusio vandens tikrai yra. O kur yra vandens - galima statyti nuolatines bazes! Naujausi 2011 m. paleistų NASA suporintų orbiterių THEMIS ir GRAIL tyrimai rodo, kad šio žmonėms taip reikalingo sušalusio skysčio Mėnulio uolienose gali būti ir dar daugiau. Tokiu atveju jis turėjo išsiskirti iš Žemės palydovo gelmių, nes atsitiktinių kometų nebūtų pakakę tokiam kiekiui atnešti.
Ar Žemė turi daugiau Mėnulių?
Kai kurie astronomai kelia prielaidą, kad kai susiformavo Mėnulis, tai aplink Žemę skriejo ir kiti nedideli, kelių dešimčių kilometrų skersmens objektai, užstrigę taip vadinamuose lagranžo taškuose. "Prarastieji mėnuliai galėjo suktis aplink Žemę milijardą metų ar net dar ilgiau . Danguje jie turėjo būti panašūs labiau į Jupiterį, Venerą ar ryškias žvaigždes, nei į palydovus. Nors kitų planetų gravitacinis poveikis labai silpnas, tačiau jo galėjo pakako, kad laikui bėgant pakistų Žemės orbita. Tai galėjo destabilizuoti palydovų orbitas ir jie atsišvartavę nutolo į kosmosą ar įsirėžė į Mėnulį arba Žemę. 2011 m. žurnale "Nature" paskelbta hipotezė, kad bent vienas toks palydvas turėjo būti gana nemenkas. Jo susidūrimas su Mėnulio gerai paaiškintų, kodėl krateriuota nematomoji Mėnulio pusė taip skiriasi nuo į Žemę atsuktos lavos jūromis užlietos pusės.
Vis netyla diskusijos, o gal vis dėlto Mėnulis ir dabar nėra vienintelis gamtinis Žemės palydovas? Kai kurių asteroidų keistas elgesys leidžia manyti, kad kelionėje aplink Saulę Žemė kartais turi ir didesnę svitą.
Vos 5 metrų skersmens asteroidas 2006 RH120 priartėjo prie Žemės ir nuo 2006 m. rugsėjo iki 2007 m. birželio keturis kartus apsisuko aplink Žemę. O paskutinį kartą praskriejo atstumu per trečdalį mažesniu nei skrieja Mėnulis. 2028 m. asteroidas vėl priartės prie Žemės ir galbūt bus darkart pagautas. Šis pavyzdys tik įrodo, kad per 5 mlrd. trukmės Žemės istoriją laikinų palydovų galėta būti daugybė.
Tačiau egzistuoja ir dar įdomesni planetų palydovai - taip vadinami kvazi mėnuliai ( quasi-satellites ). Jie nesisuka tiesiogiai aplink Žemę, bet kelyje aplink Saulę Žemė ir jos kvazi palydovas užtrunka vienerius metus ir vis grįžta į tą pačią padėtį. Šiuo metu žinomi net penki tokie palydovai, iš kurių žymiausias - 5 km skermens asteroidas Cruithne, kasmet priartėjantis prie Žemės atstumu, maždaug 30 kartų viršijančiu atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Stebint iš Žemės atrodo, kad antrasis Mėnulis aplink mūsų planetą skrieja keista arklio pasagos formos trajektorija. Manoma, kad kvazi mėnuliai Žemę gali lydėti šimtus ar net tūkstančius metų. Panašų kvazi palydovą turi Venera ir visos didžiosios planetos.
Mėnulio tyrimai
Mokslo populiarintojas R. Maskoliūnas ir geologas G. Motuza aiškinasi Mėnulio kilmę, sudėtį ir tyrimų svarbą žmonijai.
Literatūra:
Lietuvos dangus 1994 m.
www.prizme.lt
www.technologijos.lt
L. Pileckas. Etnokosmologas: blogiausias laikas, kai danguje šviečia dvi saulės. www.alfa.lt, 2010.
|
|
| Renginiai |
Apsilankykite ir sužinokite apie kosmosą daugiau
Kas? Kur? Kada?
|
| |
|
|
| |
 |
|
| |
 |
|
| |
|
|
| |
| Apklausa |
|
Kokia kosminė misija Jums įdomiausia?
|
| |
|
|
| |
|
ZONDO draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
