Kalėdų žvaigždės paslaptys

Trys karaliai ir Betliejaus žvaigždėJėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.
(Evangelija pagal Matą)

Saulės šventė

Nors stebuklingas Kristaus gimimas aprašytas Biblijoje, ankstyvoji krikščionių bažnyčia šventė tik vieną Kristaus šventę – Velykas. Tik IV a. kilo mintis apie Jėzaus atėjimo žemėn šventę, kuri Romoje pradėta minėti gruodžio 25 d., o Egipte sausio 6 d. Ji reiškė Kristaus, kaip Žmonijos Saulės, gimimo šventę. Kristaus gimimo diena pirmą kartą buvo istoriškai paminėta Dionizo Filokalo rankraštyje Chronografe 354 m. Čia jis aprašinėja gruodžio 25 d. kaip civilinę „Nenugalėtos saulės“ šventę ir prideda, jog tą dieną Judėjos Betliejuje gimė Kristus. Jo gimimo diena Romoj galėjo būti minima jau apie 330 m. Savo kilme, atrodo, ši šventė bendralaikė su Romos imperatoriaus Konstantino ant Vatikano kalvos statoma šv. Petro bazilika. Tai buvo tiesioginė Romos žmonių pagarbos išraiška Kristui toje pačioje kalvoje, ant kurios jie romėnai aukodavo Rytų dievybėms. Vatikano katakombų kapuose išlikusi viena iš seniausių krikščioniškų mozaikų, kur Kristus vaizduojamas kaip Saulė triumfo vežime (III a. viduryje). Kristaus kaip Tiesos saulės simbolizavimas tikriausiai kilo iš šv. Rašto minčių ir vedė Bažnyčią prie minties pakeisti pagonių žiemos solisticijos „Nenugalėtos Saulės“ šventę, kuri buvo tarsi pagonių paskutinio priešinimosi krikščionybei simbolis. Taigi, Nenugalėtos Saulės šventės pakeitimas Kristaus gimimo švente, atrodo, buvo imperatoriaus Konstantino vizija.

Kada gimė Kristus?

Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad piemenys ėjo nakties sargybą prie savo kaimenės, kai angelas apsireiškė jiems. Pažymėtina, kad net Palestinoje žeimos metu vėsoka, ir gyvuliai uždaromi tvartuose. Jeigu piemenys naktį saugojo avis, tikriausiai jos jau buvo atsivedusios ėriukų. O tai nutinka pavasarį. Dar keblesnė užduotis – nustatyti metus, kada gimė Kristus. Daug kas mano, kad tai turėtų būti mūsų visų dabar naudojamo kalendoriaus pradinis momentas, bet tai nėra tiesa. Sumaištį kalendoriuje sukėlė, matyt, dar Dionisijas Mažasis. Šis teologas, matematikas ir astronomas 525 m. popiežiaus prašymu paskaičiavo Kristaus gimimo metus ir sudarė kalendorių. Manoma, kad skaičiuodamas jis suklydo kelerias metais. Be to kilo abejonių ir dėl Kristaus gimimo metu Judėją valdžiusio Romos senato paskirto karaliaus Erodo mirties datos. Išeitį rasti padėjo užuomina, kad Erodas mirė po Mėnulio užtemimo. O jis buvo stebimas 4 m. pr. Kr. kovo 13 ir 1 m. pr. Kr. sausio 10 d. Pirmuoju atveju Kristaus gimimo data nusikelia į 5-6 m. pr. Kr., antruoju – į 2-3 m. pr. Rasti galutinį atsakymą bei įminti Betliejaus žvaigždės mįslę pabandykime astronominiais metodais. Rytų išminčiai, vadinamieji Trys karaliai, turėjo būti neblogi dangaus kūnų žinovai, jeigu pastebėjo Betliejaus žvaigždę – keistą naują reiškinį. Be to, tuometiniai astronomai būdavo kartu ir astrologai, todėl kreipė dėmesį ir į planetų padėtis Zodiako žvaigždynų atžvilgiu. Kokie gi įdomūs dalykai galėjo dėtis Judėjos danguje prieš du tūkstantmečius?

Užtekanti žvaigždė

Beatliejaus žvaigždė turėjo būti neeilinis įvykis, jeigu pritraukė išminčių dėmesį. Iškart atkrenta meteorų ar bolidų sušvytimo tikimybė, nes jie, nors ir ryškiai, bet blyksteli trumpam, o išminčiai keliavo kelis mėnesius. Nauja žvaigžde galėjo sužibti novos arba supernovos sprogimas. Juk po keletos mėnesių tokia ryškiai švietusi žvaigždė vėl pradingsta iš akių. Kiniečių metraščiuose yra išlikęs nelabai aiškus naujos žvaigždės (ar kometos) sužibimo Ožiaragio žvaigždyne įrašas datuojamas 5 m pr. Kr. kovo – balandžio mėn. Ji švietė apie 70 dienų, bet buvo matoma rytais prieš Saulės tekėjimą. Mato evangelijoje yra užuomina, kad išminčiai „matė užtekant žvaigždę“, todėl tikėtina, kad ji galėjo šviesti ryte, o ne vakare. Vis dėlto Ožiaragio žvaigždyne sužibusi žvaigždė nebūtų galėjusi vesti jų naktimis link Beatliejaus. Be to, jeigu prieš du tūkstantmečius būtų sprogusi supernova, astronomai būtų aptikę ir jos liekanų (kaip kad atsitiko su kitos supernovos liekana – Krabo ūku). Nebent sprogimas įvyko tokioje vietoje, kur jo liekanas aptikti labai sunku, pvz. kitoje galaktikoje? Reikėtų surasti tokią galaktiką, kuri Palestinoje galėtų kulminuoti zenite (tai yra kaboti virš Beatliejaus), o žvaigždynas, kurioje ji yra, taip pat kaip nors asocijuotųsi su ta vieta. Labiausiai šiuos kriterijus atitinka Andromedos galaktika. Graikų tradicija laiko, kad Iopeia (Kasiopėja) buvo Andromedos motina, t.y. Andromeda buvo Palestinos uosto Jaffa princesė! Deja, kol galingesni teleskopai neatras prieš 2 tūkstantmečius kaimyninėje galaktikoje sprogusios supernovos liekanų, šią hipotezę sunku tiek patikrinti, tiek paneigti. Be to, supernovos sužibimo nenumatysi iš anksto, o štai Beatliejaus žvaigždė buvo išpranašauta prieš šimtmečius! Senajame testamente, Skaičių knygoje užrašyta pranašo Bileamo pranašystė apie Mesijo atėjimą: „Aš jį matau ne dabar pasirodantį, aš jį išvystu, tačiau ne arti esantį. Žvaigždė užteka iš Jokūbo, pakyla skeptras iš Izraelio“.

Dailininko Giotto freska su kometa

Dailininko Giotto freska su kometa

Pakankamai tikėtinas būtų ryškios kometos praskriejimas. Kometa juda dangumi (anot Biblijos, žvaigždė traukė pirma išminčių), be to kometos išvaizda danguje primena ugninę strėlę, rodyklę, ranką. Galbūt senovės išminčiai buvo pastebėję periodinį ryškios Halio kometos sugrįžimą? Ji savo ryškią uodegą danguje vilko 12 m. pr. Kr. Kometą pavaizdavo ir viduramžių dailininkas Giotto Skrovenjų koplyčioje vaizduodamas Išminčių pagarbinimą. Jis tikriausiai stebėjo Halio kometos pasirodymą 1301 metais. Jokūbo protoevangelija (apokrifas) 21 skyriuje prideda svarbią detalę: tai buvo „didžiulė žvaigždė“, tokia ryški, kad jos šviesa užgožė visas kitas žvaigždes danguje. Vienintelis „bet“: iki šiol žmonės kometas laiko bloga lemiančiais ženklais. Juk net pasaulio pabaigos tikimasi po kometos ar asteroido smūgio. O anksčiau kometos „lemdavo“ ir karus, ir marus, ir kitas negandas. Sunkiai tikėtina, kad pasaulio išgelbėtojas galėjo gimti po tokio negatyvaus ženklo pasirodymo.

Dar viena įdomi interpretacija – Jupiterio okultacija. 6 m pr. Kr. net du kartus – kovo 20 d. ir balandžio 17 d. Saulei tekant planetų valdovas Avino žvaigždyne pasislėpė už Mėnulio. Beje, Avinas tradiciškai yra žydų simbolis. Tačiau iš Palestinos šis reiškinys turėjo būti sunkiai įžiūrimas. Kita vertus, išminčiai galėjo šį įvykį apskaičiuoti iš anksto net ir nematydami jo. Šį hipotezė vadinama „Nematoma Betliejaus žvaigžde“.

Saturno ir Jupiterio konjunkcija 7 m. pr. Kr.

Saturno ir Jupiterio konjunkcija 7 m. pr. Kr.

Sekliai astronomai

Bet visgi kodėl naujosios žvaigždės nematė kiti žmonės? Nes pats karalius Erodas nustebęs klausinėjo, ką išminčiai matė. O galbūt visi matė, bet … nesuprato ypatingos reiškinio prasmės? Jeigu „trys karaliai“ išties buvo rytų astrologai, tai tikėtina, jog jie ypatinga dėmesį skyrė planetų judėjimui ir jų tarpusavio padėčiai. Juk ypatinga planetų padėtis galim numatyti iš anksto – tai paaiškintų Senojo testamento pranašystę!

Pasitelkę šiuolaikines kompiuterines programas-planetariumus pažiūrėkime, ar danguje keletą metų prieš Kr. vyko kas nors įdomaus. Pasirodo, kad taip. Ir net du kartus, ir net sunku nuspręsti, kuris įvykis svarbesnis.

7 m. pr. Kr. gegužės-gruodžio mėnesiais Jupiteris ir Saturnas net tris kartus danguje priartėjo viena prie kitos. Įdomu, kad planetos susitikinėjo Žuvų žvaigždyne, o žuvys – slaptas Jėzaus ženklas ankstyvųjų krikščionių tarpe. Jeigu po pirmojo planetų suartėjimo gegužės 29 d. išminčiai pajudėjo į kelionę, tai per antrą susitikimą rugsėjo 30 d. galėjo aplankyti karalių Erodą, o gruodžio 5 d. pasiekti Beatliejų. Beje, keliaujant iš Jeruzalės, planetos būtų rodę kelią į Beatliejų. Tačiau kaip paaiškinti, kad piemenys ganė bandą naktį, t.y. šaltuoju metų laiku?

Dar įdomesni įvykiai susiklostė 3 m. pr. Kr. rugpjūčio 12 d., kai dvi ryškiausios planetos – Jupiteris ir Venera spindėjo itin arti vienas kito (kelis kartus mažesniu atstumu nei Mėnulio pilnatis skersmuo). Apreiškime Jonui Jėzus taip pat vadinamas rytine žvaigžde (suprask – Venera). Rugsėjo 1 d. prie jų prisijungė Merkurijus. Maža to, rugsėjo 14 d. Jupiteris praskriejo pro ryškiausią Liūto žvaigždyno karališkąją žvaigždę Regulą.

Veneros ir Jupiterio konjunkcija 2 m. pr. Kr.

Veneros ir Jupiterio konjunkcija 2 m. pr. Kr.

Kitais metais, t.y. 2 m. pr. Kr. intriga danguje tęsėsi, ir tai neturėjo praslįsti pro akylas rytų astrologų akis. Pasukęs atgal, Jupiteris 2 m. pr. Kr. vasario mėn. antrąsyk praskriejo netoli Regulo, o išrašęs danguje kilpą, gegužės mėn. aplenkė šią žvaigždę trečiąsyk. Maža to, birželio 17-ąją Jupiteris su Venera danguje spindėjo taip arti vienas kito (vos per 0,04 laipsnio), kad saulėlydžio prieblandoje galėjo susilieti į vieną itin ryškų šviesulį!

Tačiau ir tai dar ne viskas, planetų paradas tęsėsi toliau! 2 m. pr. Kr. rugpjūčio 27 d., bet jau rytmečio danguje Jupiteris spindėjo visai šalia Marso. Netoliese švietė Merkurijus ir Venera. Taigi auštant švietė keturios planetos – reginys išties įspūdingas. Nereikia pamiršti ir astrologų interpretacijos: Jupiteris – simbolizuoja valdžią, Regulo žvaigždė – siejamas su valdovų didybe ir galia, Venera – su meile ir motinyste, Merkurijus – su dievų pasiuntinyste. Viską sudėjus peršasi gana įtikinama Betliejaus žvaigždės versija.

Keliavusius iš Persijos išminčius dangumi slinkdamas Jupiteris kaip tik vedė į vakarus Jeruzalės link. Kai pasiekę Erodo dvarą išminčiai klausė: „Kur yra ką tik gimęs žydų karalius, kurio žvaigždę matėme rytuose?“, Jupiteris pasuko ekliptika atgal ir pakibo vienoje vietoje virš pietų horizonto. Kaip tik toje vietoje, žiūrint iš Jeruzalės, buvo Betliejus. Maždaug po savaitės išminčiai įteikė dovanas prieš kelis mėnesius gimusiam kūdikiui.

Tačiau net ir tokia įspūdinga istorija negali išsklaidyti visų prieštaravimų ir duoti atsakymų į visus klausimus kas gi įvyko danguje prieš daugiau nei du tūkstantmečius.
O 2015 m. Kūčių naktį Beatliejaus žvaigždę atstos Jupiteris. Planeta tekės jau vėlai vakare, ir iki ryto ryškiai spindėdama Liūto žvaigždyne siųs mums Kalėdinius sveikinimus.

Trys karaliai kaip Oriono diržo žvaigždės

Trys karaliai kaip Oriono diržo žvaigždės

Trijų išminčių paslaptis

Sausio 6-toji, Trijų karalių (išminčių) šventė, tai beveik dviejų savaičių trukmės Saulės „stovėjimo“ laikotarpio pabaiga, kai senovės žvaigždžių stebėtojai jau pastebėdavo pailgėjusią dieną. Kaip jiems tai pavykdavo? Dienos pailgėjimą atspindi Oriono žvaigždžių padėtis. Trumpiausių dienų vakarais 3 Oriono juostos žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Be to, išvedus tiesę per Oriono diržo žvaigždes ir Sirijaus, ties horizontu ji parodys apytikslią Saulės tekėjimo vietą trumpiausią metų dieną. Iki šiol per Trijų karalių šventę ant durų braižomi trys kryželiai +++, matyt, ir simblizuoja tas pačias Oriono juostos žvaigždes! Sąsajas su šiuo žvaigždynu įrodo ir tai, kad kryželiai seniau būdavo paišomi ir virš raidžių, taip suformuodami karūną arba … žvaigždžių juostą. Maža to, broliai baltai – senovės latviai – aštuntą dieną po naujųjų vadino Žvaigždžių diena. Keisčiausia, kad Biblijoje neminima, jog Karaliai buvo… trys! Dar viduramžiais laikyta, kad jų keliavo dvylika. Tik vėlesnėje tradicijoje išliko trys išminčiai, jiems net duoti vardai…

Senovės lietuvių Kalėdos

Senovės baltų gentys Kristaus negarbino, bet Kalėdos, kaip Saulės sugrįžimo šventė, jiems taip pat buvo labai svarbi. Šioje pagoniškoje šventėje taip pat persipinė įvairūs astronominiai reiškiniai: Saulės saulėgrįža, Zodiako ženklai ir kt. Siūlome paklausyti etnokosmologo Jono Vaiškūno ir etnologo Dainiaus Razausko pasakojimų:

 

 

Parengta pagal:

Z.Sviderskienė. Kalėdų laukimas. – Lietuvos aidas, 1995.
Liturgija. – LKB TKK leidykla, 1998.
Astronomy.com