Raketų teorijos pradžia…. Lietuvoje?

Kazimieras Semenavičius. Didydis artilerijos metas

Kazimieras Semenavičius. Didydis artilerijos menas

Senovinės raketos

XXI a. pradžioje vienintele priemone, leidžiančia išvystyti pirmąjį kosminį greitį (8 km/s) lieka raketa. Nors idėja panaudoti raketas kelionėms į kosmosą atsirado XIX a. pabaigoje, bet pats raketos principas žinomas jau senovėje.
Pirmąsias raketas sukonstravo, tikriausiai, senovės kiniečiai. X a. naudotos paleidžiamos iš lanko strėlės su metaliniais antgaliais. Prie strėlės pritvirtindavo parako pripildytą tūtelę, kurios vienas galas būdavo uždaras. Atvirą galą padegdavo prieš šūvį. Bet papildomos traukos tokia tūtelė negalėjo sukurti – tai buvo padegantys užtaisai. Vėliau užtaisuose atsirado kanalas – vadinamoji raketinė tuštuma. Taip padidinamas degimo plotas ir susidarantis dujų kiekis. Besiveržiančios lauk dujos sukurdavo reaktyvinę trauką. 1232 m. tokios raketos naudotos ginant Pekiną nuo mongolų antpuolio. Tai jau nebuvo strėlės, leidžiamos iš lanko, o savarankiškos raketos, susidarytos iš parako “variklio”, antgalio ir atramos. Naudotos įvairių rūšių raketos, pavyzdžiui, raketa skriedama sukdavosi apie savo ašį ir leisdavo spiečius žiežirbų ant priešininkų galvų. XIV – XVIII a. kiniečiai naudojo ir įrenginius, vienu metu šaudančius iš salvių (nuo 2 iki 100 raketų). Raketos padanges nušviesdavo ne tik karų metu, bet ir per šventes, kaip fejerverkai.
XIV a. raketas pradėjo konstruoti ir korėjiečiai. Artimuose rytuose raketas pirmieji padėjo naudoti arabai. Jais pasekė ir indai. XVIII a. kovojant su interventais anglais, indų raketiniuose daliniuose būdavo iki 5000 žmonių.
Europą raketos pasiekė XIV a. 1378 m. Venecijos kariai panaudojo raketinį ginklą kovai su genujiečiais. 1422 m. raketos jau panaudotos ir jūrų mūšyje. 1379 m. italai pradėjo raketas naudoti ir kaip pirotechninę priemonę. XV a. pabaigoje raketos naudotos vis rečiau, nes raketinį ginklą po truputį išstūminėjo tobulėjantis šaunamasis ginklas.

Pirmosis lietuviškos raketos

Naują postūmį raketinės technikos plėtrai suteikė bene žymiausias senosios Lietuvos mokslininkas Kazimieras Semenavičius (Simonavičiu, Simonaitis) (apie 1600- 1651). Jis tarnavo Lietuvos – Lenkijos valstybės kariuomenės artilerijoje, dalyvavo ir pasižymėjo karuose, todėl jo išmokslinimu rūpinosi net pats Vladislovas Vaza, skyrės lėšų gilinti žinioms Olandijoje. Ten (apie 1645 m.) Semenavičius dalyvavo tvirtovių kautynėse, susipažino su fortifikacijomis bei artilerijos naujovėmis. Grįžęs 1648 m. tapo Žecpospolitos vyriausiojo artilerijos vado pavaduotoju. Tais pačiais metais vėl išvyko į Olandiją, atrodo, jau turėdamas parašytą veikalą apie artileriją. Semenavičių ėmė globoti Belgijos ir Burgundijos vicekaralius Leopoldas Vilhelmas, kuriam autorius paskyrė savo veikalą „Didysis artilerijos menas“ (Amsterdamas, 1650). Išspausdinta tik pirmoji dalis: Semenavičius netrukus mirė, ir antroji liko rankraštinė. Šis artilerijos vadovėlis buvo išverstas į daugelį kalbų, pagarsėjo visoje Europoje, o autorius apdovanotas įvairių šalių ordinais.

Manoma, kad Semenavičiaus veikalas gerokai pranoko kitus to meto šios srities veikalus ir net XVIII a. laikytas klasikiniu. Tai buvo pirmas bandymas sukurti artilerijos mokslą. Jo žodžiais, iki to laiko artilerijos mokslo nebuvo, artilerijos žinių buvo tik amatininkų ar meistrų užrašuose, ir dažniausiai su daugybe klaidų. Apibendrintai galėtume sakyti, kad Semenavičius artileriją pakėlė iš amato į mokslo lygį. Reikšmingiausia paprastai laikoma pirmosios dalies III knyga – „Apie raketas“, kurioje aiškinama parako raketų konstrukcija, kuro gamyba, paleidimo įrenginiai. Manoma, kad Semenavičius čia pirmą kartą nustatė raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinių, nustatė, kad raketą galima stabilizuoti sparneliais (iki tol raketos buvo stabilizuojamos kartelėmis). Per 150 metų po Semenavičiaus veikalo neatsirado naujų raketų konstravimo idėjų. Tik XIX a. pr. Semenavičiaus raketų konstrukcijos buvo šiek tiek patobulintos.
Semenavičiaus moksliniai „artilerijos meno“ tyrinėjimai – didžiausias senosios Lietuvos indėlis į bendrąją Europos ir pasaulio kultūrą. Pats Semenavičius savo veiklos paskirtį apibūdino labai kukliai: kreipimesi į skaitytoją rašė, kad jo padėtis ir aplinka, taip pat tėvų polinkiai paskatino jį atsidėti veiklai tėvynės labui, ir geriausiai tam tikusi karo tarnyba.

KTU žvelgia į kosmosą

Karinė KTU raketa RT-400

Raketos RT-400 paleidimas. KTU nuotr.

2009 m. liepą Kauno technologijos universiteto Gynybos technologijos instituto (KTU GTI) specialistai pasigamino (!) ir sėkmingai išbandė eksperimentinę raketinę paleidimo sistemą paleisdami kietu kuru varomą raketą „KTU GTI-1“. Pirmas blynas neprisvilo: raketa išvystė viršgarsinį 426 m/s skriejimo greitį, pakilo beveik į 5 km aukštį, o skrydžio nuotolis viršijo 10 km. Po dviejų metų (2011 m. balandį) pažengta dar toliau. Naujo tipo raketos „KTU GTI – 95″ ir „KTU GTI – 160″ iš Lietuvos pajūrio Švedijos link nušvilpė į net 30 km ir kaimynams parodė, kad su Lietuva juokauti negalima. Kol kas sistemų paskirtis yra karinė („Žemė-žemė“), tačiau raketas galima būtų panaudoti ir meteorologinių zondų išvedimui į aukštutinius astronominius sluoksnius, o raketų varikliai gali būti panaudoti kosminėje technikoje. Pasak GTI direktoriaus prof. Algimanto Fedaravičiaus Nacionalinė Lietuvos kosmoso asociacija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Europos kosminių tyrimų agentūra, todėl galima būtų siūlyti sukurti ir raketą nešėją mažiesiems nano- ir piko palydovams išvesti bent jau į žemutinę orbitą, orbitos koregavimui, ir stabdymo variklį palydovui grąžinti į Žemę.

2014 m. Baltijos jūroje vykusių NATO pratybų „Gintarinė strėlė“ metu buvo paleistos ir sėkmingai numuštos dvi naujos raketos RT-400. Tai 5,5 m ilgio ir 40  cm skersmens skraidantys taikiniai, skirti mokytis naudoti raketinę sistemą „Stinger“. Raketa, įskaitant priežiūros ir paleidimo paslaugas, kainuoja 15 000 Eur.

Video siužetas apie KTU raketų bandymą Baltijos jūroje:

Įdomūs faktai apie lietuviškų raketų istoriją

K.Semenavičius, kaip europinio masto figūra, pateko į vieną svarbiausių pasaulių leidinių – “Britų enciklopediją”. Iš istorinių Lietuvos asmenybių joje dar yra Vytautas Didysis.

Suprantama, kad XVII a. daugiapakopės raketos projektas nebuvo siejamas su mintimi apie skrydžius į kosmosą. Daugiapakopės raketos pritaikymo astronautikoje idėją pirmas suformulavo Konstantinas Ciolkovskis, tačiau pati daugiakopės raketos idėja priklauso Semenavičiui, kurio knyga, beje, buvo Ciolkovskio bibliotekoje.

2011 m. birželio mėn. iš Baltijos jūros platfrmos buvo paleista testinė Danijos mėgėjų raketa „HEAT 1-X“ su vienam žmogui keliauti pritaikyta kosmine kapsule. Iki kosmoso ji, tiesa, kol kas nepakilo, tačiau įdomiausia, kad projektas finansuojamas vien iš rėmėjų lėšų, o tarp jų yra ir dešimt lietuvių!

Ernestas Kalabuckas iš Joniškio 2009 m. sukonstravo zondą „Glory I“ su meteorologiniu balionu, kuris pakilo į stratosferą (30 km aukštį) ir fotografavo Žemės paviršių; deja, įranga nusileido Baltarusijos teritorijoje ir pradingo. 2011 m. į 33 km aukštį pakilo antrasis zondas „Glory II“, kuris padarė kelis tūkstančius nuotraukų.

2013 m. Lietuvoje pradėjo veikti pirmasis „kosmodromas“ – tai Ingalinos aerodrome įkurtas raketodromas, kuriame vyksta raketų ir bepiločių orlaivių bandymai bei mėgėjų konkursai.

Verta prisiminti, kad istorijoje būta ir lietuvių kilmės kosmonautų (astronautų). Lakūnas bandytojas Rimantas Sinkevičius buvo ruošiamas pilotuoti rusišką daugkartinio naudojimo erdvėlaivį (Buran), tačiau 1990 m. žuvo aviacijos parodoje Italijoje. Žymaus rusų kosmonauto Aleksejaus Jelisejevo, triskart kilusio į orbitą, tėvas buvo lietuvis Stanislovas Kuraitis. JAV astronauto Karolio Bobko, taip pat triskart pabuvojusio kosmose, lietuviai proseneliai Sagaičiai (iš motinos pusės) palaidoti Kėdainių rajone.