Astronomas Šmukštaras (ištrauka)
Kartą pranešė jiems Trojeckas, kad tokio tai mėnesio tokią dieną ir valandą būsiąs saulės užtemimas, ir paaiškino, kaip tai atsitiksią. Papievis nors ir mokėjo rusiškai, bet tos dangaus paslapties nesuprato, tuo tarpu Šmukštaras, parėjęs namo, tuojau užsidangstę rūbais gryčios langus, atitraukė nuo sienos stalą ir, ant jo pastatęs uždegtą lempą, su kaškietu ir šiaudine skrybėle pradėjo demonstruoti saulės ir mėnulio užtemimus. Parėjusi iš bažnyčios ir pamačiusi skaromis užtiestus gryčios langus, jo žmona pažvelgė pro durų plyšį vidun ir nusigando: ant stalo degė lempa, o jos vyras su kaškietu vienoje rankoje ir su šiaudine skrybėle kitoje sukinėjosi aplink stalą ir ,,būrė". Žmona peržegnojo jį per duris vieną kartą, kitą, vėl pažvelgė pro plyšį ir, pamačiusi, jog nuodninko jau ir žegnonė nebeveikia, sukėlė ant kojų visą kaimą, kad jos vyras, užsidaręs gryčioje, su velniais ir raganomis buriąs. Tuojau prigužėjo pilnas Šmukštaro kiemas vyrų, moterų, vaikų. Atskubėjo ir Anupras Virvalas su švęstu vandeniu ir šlakstytuvu.
- Jonai, atsižadėk velnio ir atsižvelk unt penkių ronų pono Jėzuso,- pašaukė jis iš priemenės Šmukštarą.
Kai Šmukštaras atidarė duris, visi suvirto vidun ir nustebo: niekur nei velnių, nei raganų, tik ant stalo, vidury gryčios, dega lempa, o bedievis, nekreipdamas dėmesio į susirinkusius, pamažėl vaikščioja aplink stalą, skeryčioja kaškietu ir šiaudine skrybėle. Kai jis paaiškino susirinkusiems, kad lempa vaizduojanti saulę, kaškietas - žemę, o šiaudinė skrybėlė - mėnulį, visi pamanė, kad jis ir ištikrųjų pamišęs. Šmukštaras visus suniekino ir čia pat pademonstravo susirinkusiems, nuo ko esti saulės ir mėnulio užtemimai. Be to, pasakė, kad tokio ir tokio mėnesio dieną ir valandą būsiąs saulės užtemimas, ir parodė, kaip tai atsitiksią.
Kaimiečiai klausėsi, žiūrėjo, dūsavo ir, kai skirstėsi į namus, tarp savęs kalbėjo, kad kas tikįs poną dievą ir panelę švenčiausią ir einąs išpažinties, tas tokiais darbais pats neužsiimsiąs ir kitų negundysiąs.
Atėjo ir lauktoji saulės užtemimo diena. Šmukštaras dar prieš savaitę prigamino aprūkytų stiklų, pasikvietė mano mokytoją Strazdą, Papievį, ir visi trys nuėjo ant Karvelio kalnelio. Norėjau ir aš su jais eiti, bet mane sudraudė motina ir liepė niekur ir kojos iš kiemo nekelti: dar dievas žinąs, kuo visi tie nuodninko burtai galį pasibaigti!
Bet ne visi domėjosi saulės užtemimu: kaip ir kasdien iš pat ryto išginė laukan galvijus, vyrai išėjo artų, akėtų; moterėlės pakūrė savo pečius. Švietė saulutė, čiulbėjo paukštytės, ramiai ganėsi laukuose galvijai, tik staiga mano tėvą pašaukė nuo skiedryno kaimynas Lukošius:
-Ulijon, pažiūrėk unt saulę! Žiūrėk, ką tas nuodninkas išpranašavo!
Tėvas pažvelgęs pats persižegnojo, peržegnojo saulę ir pašaukė iš gryčios motiną. Išbėgau kieman ir aš.
-Razol, žiūrėk, kas čia darosi - dievo ar velnio stebuklai?! Žiūrėk, saulutė jau nebe tokia apskrita!
Motina tik pažvelgė į dangų ir, pamačiusi, kad saulutė ir iš tikrųjų nebe tokia apskrita, šastelėjo klėtin, uždegė prie dievo motinos paveikslo dvi grabnyčias ir vėl išbėgo kieman... Kaime pasigirdo triukšmas: šūkaudami bėgo iš visų galų žmonės, klykė moterys, vaikai; artojai, iškinkę iš arklų arklius, zovada šuoliavo iš lauko namo, o saulutė vis temo ir temo, ir visiems pasidarė klaiku. Piemenys paleido namo kiaules, parginė galvijus. Uždusęs atlapojo mūsų kieman vyžotas kerdžius ir suriko:
-Žukauskai, nebegerai! Sūdna diena atėjo!
Palaidi galvijai, nebesurasdami savo kiemų, maurojo, bliovė ir blaškėsi po kaimą: nutilo čiulbėjusios paukštytės pradėjo staugti šunys, o mūsų kiemas prigužėjo žmonių. Motina visus kvietė klėtin prie degančių žvakių ir šventojo paveikslo. Visi buvo persigandę, paklusnūs ir, kai suklaupė, vienu balsu užgiedojo: Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė!"
Šmukštarienė atitempė mūsų kieman ir savo vyrą nuodninką; jis spyrėsi, vadino ją tamsuole, neišmanėle ir vis stengėsi per aprūkytą stiklą žvelgti į saulę. Žmona ištraukė jam iš rankų šukę ir, čia pat ją sukūlusi, įstūmė vyrą į klėtį.
Šmukštaras buvo kaip drignių apsivalgęs: žmona tempė jį arčiau prie stalo, prie degančių žvakių ir šventojo paveikslo, o jis nenorėjo nuo slenksčio trauktis ir pro atviras duris vis žvelgė į temstantį kiemą ir sodą. Atskubėjo klėtin ir mano mokytojas Strazdas su persigandusiu Papieviu. Abu atsiklaupė arčiau stalo ir užrėkė: Nesibijosma, kai sudrebės žemė ir pasijudins kalnai!.." Tik staiga Šmukštaras persirito per slenkstį, nušoko nuo prieklėčio ir, kad tik jį paliktų ramybėje, atsiklaupė vidury kiemo. Ištraukęs iš kišenės atsarginį aprūkyto stiklo gabalą, pakėlė jį į dangų, į aptemusią saulę. Išsivijęs iš klėties Virvalas pašlakstė jį švęstu vandeniu ir norėjo atimti stiklą, bet Šmukštaras tik užsimojo ant jo šuke ir, surikęs nelįsk!", vėl įsižiūrėjo į dangų. O danguje kaip naktį pasirodė žvaigždės, žemėje išnyko šešėliai, dar klaikiau pradėjo staugti šunys, mauroti galvijai, sode suūkė pelėda, ir visi pamanė, kad ir iš tikrųjų atėjo sūdna diena, ir sugulė klėtyje ant grindų kryžiumi. Dar labiau visi persigando, kai atbėgusi iš lauko mano krikštomočia sukliko, kad vieškeliu nuo Jakūbavos atvažiuojąs su gariniu pečium Antikristas! Mat kaip tik tuo pačiu laiku vieškeliu nuo Anykščių į Penionkų dvarą vežė ketvertu arklių kuliamąją mašiną, kuri taip parpė ir dundėjo, kad siaubo pagauti žmonės pamanė, jog tai pats Antikristas su gariniu pečium atsitrenkia. Aš, atmenu, kad tik nepamatyčiau Antikristo, įsirausiau galva į vilnas ir užsimerkiau.
Kai pradėjo švisti, visi išėjo iš klėtelės kieman, kiti pradėjo rankioti nuo žemės sukultas stiklo šukes ir kaip Šmukštaras mėgino žiūrėti į išlendančią iš po juodo dangčio saulę.
Ilgai nesiskirstė žmonės iš mūsų kiemo, o Šmukštaras su atsipeikėjusiu nuo išgąsčio mano mokytoju Strazdu aiškino kaimiečiams, kas atsitiko, ir įrodinėjo, kad tai ne dievo į stebuklai ir ne velnio padarai, o mėnulio apie žemę sukimosi apraiška. Kaimiečiai ir tikėjo, ir netikėjo, ir visi skirstėsi į namus nors susimąstę, bet dievo bausmės jau nebelaukdami.
|
|
|
teka 07:23, leidžiasi 18:52
Jaunatis iki spalio 7 d. 
