|
|
Senoji Vilniaus observatorija mena LDK didybę
Haec domus Uraniae est:
Curae procul este profanae!
Temnitur hic humilis telus:
Hinc itur ad astra
Tatai Uranijos [astronomijos mūzos] namai:
Šalinkitės kasdieniški rūpesčiai!
Čia niekinama menka žemė,
Iš čia kylama į žvaigždes
Vilniaus universiteto observatorija yra viena seniausių Europoje ir primena mums Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ji buvo įkurta 1753 metais. Plačiai žinomų mokslininkų, ypač Martyno Počobuto, darbų dėka observatorija įgijo gerą vardą mokslinėje visuomenėje. Jos darbu domėjosi ir naudojosi kai kurie žymūs Europos mokslininkai. Iki jos observatorijos įkūrimo praktinė astronomija Lietuvoje buvo gana menkame lygyje. Vilniaus observatorijos diapazonas buvo gana platus: buvo stebimi ir aprašomi įvairūs dangaus plotai, fiksuota kasdienė Saulės ir planetų padėtis (tarp jų ir sunkiai prieinamo Saulės kaimyno Merkurijaus), dangaus kūnų judėjimas, Saulės ir Mėnulio bei planetų palydovų užtemimai, Saulės dėmes, fiksuotos ir tikslintos žvaigždžių koordinatės. Vieni svarbesnių paskutinių stebėjimų buvo asteroidų Cereros ir Paladės bei naujai atrastos planetos Urano tyrimai. Ypač daug dėmesio M.Počobutas skyrė dangaus plotui, kuriam buvo sugalvojęs Poniatovskio Veršio (Jautuko) žvaigždyno pavadinimą. Deja, šiuolaikiniuose laikais žvaigždėlapiuose šio lietuviško žvaigždyno nebėra
Observatorija uždaryta carinės priespaudos metais 1883 m. Stebėjimai senajame pastate niekada nebuvo atnaujinti, nes ir besiplečiantis Vilniaus miestas savo šviesomis vertė astronomus ieškoti nuošalesnių vietų. XX a. pirmoje pusėje pradėjo veikti observatorija tuometiniame Vilniaus priemestyje - Čiurlionio gatvėje, o dar po keliasdešimt metų prasidėjo moderniausios Molėtų observatorijos statyba.
Dabartinis Vilniaus universiteto observatorijos puslapis internete: http://www.astro.ff.vu.lt/lt/
|
|
|
teka 07:23, leidžiasi 18:52
Jaunatis iki spalio 7 d. 
