Kaip stebėti meteorus

meteorų strautas

Meteorų srautas. Foto: Jeff Dai (APOD)

Krintančios žvaigždės

Giedrą naktį galima pastebėti danguje mįslingus trumpalaikius žybtelėjimus, tartum žvaigždelė skrietų žemėn iš dangaus. Seniau žmonės tokį reiškinį dažniausiai ir vadindavo “krintančiomis žvaigždėmis”. O sąvoką „meteoras“ mums paliko senovės graikai, šitaip vadinę viską, kas krinta iš dangaus. Lietus, kruša ir sniegas buvo vadinami vandens, o žaibai ir „krintančios žvaigždės“ – ugnies meteorais. Šių reiškinius aprašė meteorologija. Dabartinė meteorologija tebenagrinėja tik vieną senovės graikų “ugninių meteorų” rūšį – žaibus. „Krintančios žvaigždės“ kartu su senuoju meteorų pavadinimu XIX amžiuje buvo perleistos astronomijai. Jais susidomėti paskatino įspūdingi žvaigždžių lietūs, stebėti 1799, 1833 ir 1866 m.

Meteoro reiškinį sukelia vadinamasis meteoroidas. Tai kosminėje erdvėje skriejantis mažų matmenų (nuo kelių mikrometrų iki kelių metrų) kietasis kūnas – dulkelė arba ledo gabalėlis. Į Žemės atmosferą didesniu nei kulka greičiu (15-70 km/s) greičiu įskrieję meteoroidai ir jų irimo produktai švyti, nes sąveikaudami su atmosfera, įkaista, lydosi ir garuoja. Silpni, plika akimi nematomi meteorai sudega 140-160 km aukštyje, vidutinio ryškio meteorai matomi 80-110 km aukštyje, o lėti šviesūs meteorai – 60-80 km aukštyje. Nukritusios ant žemės meteorų liekanos vadinamos meteoritais. Per parą ant Žemės nukrinta šimtai tonų meteorinių dulkių ir meteoritų.

Meteorai krinta nevienodu intensyvumu iš įvairių dangaus skliauto vietų. Kartais galima pastebėti, kad būrys meteorų išlekia tartum iš vieno taško, esančio kuriame nors žvaigždyne. Tai meteorų srautas, vadinamas pagal žvaigždyną, kuriame yra tas taškas (radiantas). Žymiausi meteorų srautai yra perseidai, krintantys rugpjūčio pradžioje iš Persėjo žvaigždyno, ir leonidai, smingantys iš Liūto žvaigždyno lapkričio viduryje. Kiti srautai yra mažiau įspūdingi. Šiuo metu yra atrasta 62 meteorų srautai, o savo patvirtinimo laukia dar keturiskart daugiau. Tačiau daugiausia meteorų nepriklauso jokiam srautui ir yra vadinami sporadiniais (atsitiktiniais) meteorais. Tokių atsitiktinai krintančių žvaigždžių tamsią naktį galima tikėtis suskaičiuoti nuo 5 iki 10 per valandą.
Patys meteoroidai dažniausiai atsiranda irstant kometoms arba įvairių kosminių kūnų susidūrimų metu.

Perseidai

Perseidų meteorų srauto radiantas. Šaltinis: Sky and telescope

Kaip stebėti meteorus

Meteorus galima stebėti plika akimi arba fotografuojant dangų. Teleskopo ar žiūronų stebėjimams neprireiks. Intensyviau besidomintis meteorais turėtų gerai pažinoti žvaigždėtąjį dangų, mokėti įvertinti nakties šviesulių ryškį bei nustatyti kampinį atstumą (laipsniais) tarp jų. Meteorams stebėti skirta vieta turi būti kuo toliau nuo miesto šviesų. Taip pat reikia vengti Mėnulio pilnaties naktų, nes neryškūs meteorai liks nepastebėti. Didžiausia tikimybė ryškesnius ir greitesnius meteorus išvysti prieš aušrą, nes tada besisukdama Žemė kaktomuša susiduria su priešais lekiančiomis dalelėmis. Stebėti patogiausia pusiau gulomis, todėl verta įsigyti ar pasigaminti specialius gultus, panašius į naudojamus pliaže. Šalia gulto gali būti pastatomas staliukas žvaigždėlapiui, stebėjimo žurnalui, raudonam žibintuvėliui, laikrodžiui ir pan. pasidėti.

Siekiant įgyti patirties, pradėti verta nuo gausesnių srautų stebėjimo: perseidų, delta akvaridų, geminidų ar leonidų. Stebint meteorus galima nustatyti arba patikslinti norimo srauto radiantą, nustatyti jo stiprumą (meteorų kiekį per laiko vienetą), meteorų pasiskirstymą erdvėje. Kolektyvinių stebėjimų rezultatai bus tikslesni ir patikimesni.

Pastebėjus meteorą, tikslingą ant plėvelės, uždėtos ant žvaigždžių atlaso, pažymėti meteoro skriejimo pradžios ir pabaigos taškus (pageidautina, kad tai būtų gnomoninės projekcijos žvaigždėlapis, nes tada meteoro kelias bus tiesi linija, ir, pratęsus meteorų pėdsakus, bus lengva nustatyti jų susikirtimo tašką – radiantą). Stebėjimų žurnale reikia atžymėti sušvytimo laiką, kampinį ilgį, tipą (ar priklauso stebimam srautui), ryškį (lyginant su žinomomis žvaigždėmis), jei įmanomą – spalvą, ar buvo paliktas švytintis pėdsakas.

Itin ryškūs meteorai, spindintys ryškiau už Venerą (ryškesni nei -5 mag) yra vadinami bolidais. Kartais bolidai matomi ir dienos metu, o jų skrydį lydi garsus švilpimas ar net sprogimas. Po itin ryškaus bolido pasirodymo galima tikėtis, kad ant žemės nukrito dangiškas akmuo – meteoritas. Tiesa, bolidą gali sukelti ir dirbtinio Žemės palydovo nuolaužų kritimas, tačiau jos paprastai juda lėčiau.

Stebėdami meteorus tikriausiai atkreipsite dėmesį, kad skirtingų srautų meteorai į atmosferą įlekia skirtingais greičiais. Jis priklauso nuo srauto orbitos padėties Žemės judėjimo atžvilgiu. Štai leonidų strėlės sminga bene greičiausiai (išvystydamos 259 000 km/h greitį!), nes Žemės su jais susiduria kaktomuša. O, pvz., drakonidai atskrieja dideliu kampu, net šiek tiek vydamiesi Žemę, todėl ir jų greitis atmosferoje žymiai lėtesnis. Dėl Žemės judėjimo aplink Saulę radianto padėtis šiek tiek keičiasi, o tai įtakoja ir meteorų greitį. Pvz., ilgai trunkančio perseidų pasirodymo metu srauto radiantas nuo liepos 20 d. iki rugpjūčio 25 d. dangaus skliaute pasislenka net 30-čia laipsnių! Pačių meteoroidų skriejimo kosmine erdve greičiai taip pat skiriasi. Tų, kurių orbita aplink Saulę yra labiau ištempta elipsė, skries didesniu greičiu (tie patys perseidai), o kurių orbita labiau panaši į apskritimą (geminidai), keliaus lėčiau.

Meteorų fotografavimas

Fotografuoti meteorus nėra sudėtinga, bet reikalauja kantrybės laukiant, kol kuris meteoras paklius į fotografuojamą dangaus plotą. Geriausia fotoaparatą nutaikyti 45 laipsnių atstumu nuo radianto, bet kuo aukščiau horizonto, nes tada bus užfiksuoti gražūs, ilgi meteorai. Fotografuojant visai nereikia, kad stovas turėtų gidavimo mechanizmą ir sektų žvaigždes. Jei žvaigždės nuotraukoje atrodys kaip maži brūkšneliai, tai nesudarys problemų nustatant meteoro vietą. Ekspozicija (išlaikymas) turi būti kuo ilgesnė, tada tikimybė užfiksuoti meteorą taip pat padidės. Kadangi krintanti žvaigždė žybteli tik trumpam, nuotraukoje pasimatys tik pačios šviesiausios iš jų. Dėl šios priežasties fotografuoti nepavyks su paprastais, mažo objektyvo skersmens fotoaparatais (muilinėmis). Naudojant kelis fotoaparatus vienu metu galima stebėti didelį dangaus plotą vienu metu. Jei du stebėtojai fotografuoja nutolę vienas nuo kito daugelio kilometrų atstumu, iš meteoro padėties skirtumo nuotraukose įmanoma apskaičiuoti jo sušvytimo aukštį. O prieš objektyvą pastačius specialias besisukančias mentes (kaip propelerio), meteoro pėdsakas nuotraukoje susidės iš kelių brūkšnių. Žinant menčių sukimosi greitį, iš brūkšnių ilgio galima nustatyti pačio meteoro greitį.

Papildomi žinių šaltiniai

Daugiau apie meteorų stebėjimo metodiką lietuviškai siūlome paskaityti knygoje A. Juška, V. Kaminskas, V. Šlapkauskas. Jaunojo astronomo žinynas. 1986 m.

O suprantantiems angliškai rekomenduojame perskaityti išsamią nemokamą „Sky and telescope“ parengtą elektroninę knygą apie meteorus ir vieno žymiausio jų srauto – perseidų stebėjimą arba pažiūrėti neilgą, bet informatyvų „Astronomy“ žurnalo filmuką, skirtą pradedantiesiems meteorų stebėtojams: